Nuo visuomenės atsiradimo pradžios, pasaulyje vyravo gana daug epochų, ir jos buvo iš dalies susijusios. Antika ir Renesanas vieni šviesiausių laikotarpių, kai žmogus proto galia buvo aukštinama, siekiama idealų. Renesansą XIV – XVI a. skatino humanistinės idėjos. Tačiau dabar XXI amžiuje sociumą ištiko vertybių krizė, žmogaus dvasinė pusiausvyra nestabili. Žmonėms svarbios naujosios technologijos ir jų tobulinimas. Tai lėmė skirtumus tarp Renesanso žmogaus ir šiuolaikinio žmogaus gyvenimų. Ta

Šių laikų žmogus gyvena kamuojamas savęs nepasitikėjimo, bejėgiškumo jausmo apimtą gyvenimą, visai kitokį nei Renesanso laikais. Jo pasaulėžiūra humanistinė. Tuometinei visuomenei žmogus didžiausia vertybė, pasitikima jo jėgomis ir protu, siekiama pažinti visų pirma žmogų ir jį supantį naturalų pasaulį. XV amžius didelių geografinių atradimų ir mokslo vystymosi laikotarpis. Iš jų svarbiausi, tai: 1492 m. Kolumbas atrado Ameriką, 1498 m. Vasko da Gama nuplaukė į Indiją. Žmogų vilioja nepažintos erdvės ten, už horizonto, ir ši trauka lemia geografines keliones bei savęs tobulinimo troškimas. Tobulėjimo galymybių žmogus ieško studijuodamas ir eksperimentuodamas, o paskui savarankiškai darydamas išvadas. Leonardas da Vinčis teigė, kad net menas yra mokslas. Tikėjimas mokslu, švietimo galia atsispindi Francua Rable „Gargantiua ir Pantagriuelio“ pasakojime. Rablė suprato, jog mokymą reikia sieti su gyvenimu, buitimi. Plečiantis Pantagriuelio išsilavinimui, „augant“ jo mąstysenai tarsi keičiasi jo fizinė struktūra, herojai yra milžinai. Toks žmogaus hiperbolizavimas mažėja, didėjant jo dvasiniam tobulėjimui. Pradžioje milžinai pasiekia net debesis, o neužilgo, kaip paprasti žmonės dalyvauja teisme. Rablė skatina šviestis ir šviesti kitus. Tačiau knygos pradžioje skaitytojas perpėjamas jog knyga pilna pantagriuelizmo. Tarptautinių žodžių žodyne ši sąvoka apibūdinama, kaip praščiokiškas, ciniškas humoras. Pantagriuelizmo akimis žiūrėti, reiškia matyti geriančio žmogaus akimis, kuomet viskas gražu, linksma, gyventi paprasta ir aišku. Lyginant su XIX amžiaus lietuvių rašytoju Motiejumi Valančiumi, požiūris į alkoholio gėrimą visiškai priešingas. Kas XVI-ame amžiuje atrodo normalu, galbūt, netgi privaloma, vėlesniais laikais suvokiama, kaip neigiamas dalykas. Tiesa, alkoholio vartojimo problema labai aktuali ir mūsų dienomis, nors žinoma tai tik viena iš problemų. Šių laikų individams nebėra svarbūs žemiški žmogaus interesai, sveikų, natūralių instinktų pasireiškimas užgožtas. XXI amžiuje technologijos smarkiai pakeitė gyvenamąjį pasaulį ir suvokimą apie žmogaus galimybes. Žmogui tapo svarbiau tobulinti naująsias technologijas, bet netobulėti pačiam kaip asmenybei. Išmaniųjų prietaisų ir programų kūrimas, jų taikymas kasdieniniame gyvenime pakeitė suvokimą apie žmogaus galimybes. Taigi, šių laikų žmogaus noras dvasiškai ir fiziškai tobulėti tapo daug mažesnis nei Renesanso laikais.