Erkinis encefalitas

Erkinis encefalitas yra pati dažniausia ir sunkiausia virusinė nervų sistemos infekcija Lietuvoje, kuria pastarajį dešimtmetį vidutiniškai suserga 400 žmonių kasmet. Erkinio encefalito sukelėjas yra erkinio encefalito virusas. Tai ribonukleininę rūgštį turintis virusas, priklausantis flavivirusų šeimai. Erkinis encefalitas skirstomas į tris potipius: Europos, Tolimųjų Rytų ir Sibiro. Erkinio encefalito virusu dažniausiai užsikrečiama įsisiurbus užkrėstai erkei, kartais - vartojant termiškai neapdorotą karvių, ožkų, avių pieną ar jų produktus. Užsikrėtus erkiniu encefalitu galima be simptomė arba kliniškai pasireiškianti – centirnę nervų sistemą pažeidžianti – infekcijos forma. Erkinis encefalitas pasireiškia meningoecefalito encefalomielito reiškiniais. Tai labai sunki liga, pažeidžianti smegenų dangalus, galvos ir nugaros smegenis. Šios ligos šaltinis yra laukiniai gyvūnai (pelės, lapės, vilkai, stirnos) o pernešėjas - erkės. Šie iš pažiūros nepavojingi orgnanizmai aktyvūs šiltuoju metų sezonu, kai temperatūra yra nuo +5 žmones. Erkinį encefalitą jos platina daugiausia nuo ankstyvo kovo mėn, kai tik atšyla ir jos išalkusios puola žmones, iki tol, kol pašąla. Didžiausias erkių aktyvumas gegužė – birželio mėn. antras aktyvumo pakilimas – rugpjūčio, rugsėjo mėn.

ERKINIO ENCEFALITO ISTORIJA

Užuominų apie erkinio encefalito viruso sukeltą ligą galima aptikti dar XVIII a. skandinavų bažnytiniuose įrašuose, tačiau pirmasis medicininis ligos aprašymas buvo pateiktas tik 1931 m. Austrijoje, gydytojo H. Šnaiderio (H. Schneider). Tais metais buvo pastebėta, kad erkinis encefalitas kartojasi sezoniškai – pavasarį ir ankstyvą vasarą. Lūžis erkinio encefalito priežasčių aiškinimosi procese įvyko 1937‒1939 m., kai Rusijos sveikatos ministerija išsiuntė tris ekspedicijas į šalies Tolimuosius Rytus tam, kad būtų išsiaiškinta, kas šioje vietovėje sukelia sunkią centrinės nervų sistemos ligą (tuo metu vadintą „taigos encefalitu“). Šis encefalitas Tolimuosiuose Rusijos Rytuose buvo registruojamas jau nuo 1914 m., tačiau nuo 1933 m. sergamumas labai išaugo ir privertė žmones sunerimti. Iš pradžių buvo manoma, kad ligą sukelia nauja gripo rūšis, tačiau ekspedicijos tyrimas tai paneigė. L. Zilberio vadovaujama ekspedicija nustatė, kad ligą sukelia virusai, kuriuos perneša erkės Ixodes persulcatus. Naujai aprašyta liga buvo pavadinta „Rusijos pavasario–vasaros encefalitu“, kuri netrukus įgavo kitą – erkinio encefalito ‒ pavadinimą. Atradus šį virusą, imtasi rimtų tyrinėjimo darbų ir jau po kelerių metų, 1940-aisiais, buvo išbandytos pirmosios vakcinos, apsaugančios nuo šios ligos.