Verslininkystės raida Lietuvoje

Remiantis įvairiais istoriniais šaltiniais galima teigti, kad smulkiuoju verslu Lietuvoje žmonės vertėsi jau feodalizmo laikotarpiu. Lietuvoje buvo nemažai vietinių bei užsienio šalių amatininkų, pirklių. Verslo plėtimąsi lėmė palankios geografinės sąlygos, Lietuvos valdovų politika.
Nuo 1918m. verslininkystės raidos sėkmę lėmė ekonominė ir politinė laisvė. Pirmais Lietuvos nepriklausomybės metais verslai pradėjo kurtis net be pradinio kapitalo.
Tarpukario Lietuvos ūkinė veikla buvo privati, išskyrus nedidelę dalį, priklausančią krašto apsaugai: aviaciją, šaudmenų fabrikus, ginklų taisymą. Nebuvo valstybinio turto privatizavimo problemos, niekas nekoordinavo verslo veiklos.
Šalyje buvo 300 tūkst. individualių ūkininkų. Šioje srityje dirbo 75% gyventojų. Nebuvo maisto, techninių, kultūrinių problemų. Žemės ūkio ministerija vadovavo žemės ūkiui, ji prižiūrėjo visas žemės ūkio mokyklas. Pienui surinkti ir perdirbti sukurta akcinė bendrovė ,,Pieno centras“. Maisto produktus ruošė ,,Maisto“ akcinės bendrovės įmonės. Maisto produktai buvo eksportuojami į 35 šalis. Pagal to meto poreikį užteko metalo apdirbimo verslų: 12 metalo liejyklų, Kauno monetų kalyklos ir 16 žemės ūkio mašinų gamyklų. Veikė 100 mažų chemijos įmonių (dažų, vaistų). Nebuvo energetinės sistemos, tačiau elektrą gamino 65 nedidelės įmonės. Per 140 įmonių gamino lengvosios pramonės ir tekstilės produkciją: 4 šilko audimo fabrikai, linų perdirbimas ir t. t. Tai rodo, kad smulkusis ir vidutinis verslas buvo reikšmingas iki pat Lietuvos okupacijos.
Okupacijos metais privatus verslas atsidūrė už įstatymo. Tuo laikotarpiu pagrindinė ekonominės veiklos organizavimo kryptis buvo gamybos telkimas.
Visi darbingo amžiaus žmonės buvo aprūpinti ,,valdišku“ darbu. Tačiau senosios privačios verslininkystės tradicijos Lietuvoje išliko: žmonės siuvo, mezgė, augino vaisius ir daržoves, nešė parduoti į turgų.
Pirmosios verslo įmonės atsirado 1991 m. atgavus Lietuvos nepriklausomybę. Jos susikūrė taip:
...