H. Simbergo “Sužeisto angelo” istorija ir reikšmė

ĮvadasDarbo tema – suomių tapytojo, žymaus simbolizmo atstovo, Hugo Simbergo paveikslas Sužeistas angelas. Darbu ketinama aptarti Hugo Simbergo kūrybą ir parodyti, jog Suomijos kultūros ir istorijos kontekste jo paveikslas Sužeistas angelas reiškia ne tik aukštos meninės vertės tapybos darbą, bet taipogi atspindi bei įprasmina unikalų šalies istorijos laikotarpį. Šiame darbe siekiama apibūdinti Sužeisto angelo sukūrimo aplinkybes ir jo kultūrinį paveldą, bandoma išsiaiškinti esamas potencialias menines kūrinio interpretacijas, įskaitant ir paties tapytojo.Hugo Simbergas ir jo kūrybaHugo Simbergas gimė 1873-aisiais ir menu susidomėjo jau mokydamasis pradinėje mokykloje. Būdamas dvidešimties pradėjo lankyti Helsinkio meno bendruomenės mokyklą, tačiau liko nusivylęs tenykščiu mokymu. Susisiekęs su to meto žinomu simbolizmo atstovu tapytoju Axelu Gallénu, tapo šio mokiniu. 1896-aisiais Simbergas nuvyko į Londoną, o po metų – į Paryžių, kur besimokydamas vietinėje akademijoje išvystė savo kaip simbolisto meninį braižą. 1900-aisiais Simbergo dalyvavimas Paryžiuje vykusioje pasaulinėje meno parodoje buvo priimtas palankiai ir su pasisekimu. Greitai po to jis buvo pakviestas tapyti ant naujai Tamperės mieste pastatytos bažnyčios sienų – tai iki šiol laikoma jo didžiausiu gyvenimo darbu. Po aktyvaus kūrybinio laikotarpio, Simbergas iš meno ėmė trauktis 1910-aisiais ir po septynerių metų mirė. (4)Simbergo prisidėjimą prie simbolizmo judėjimo nulėmė jo sutikti tapytojai simbolistai, kuomet dailininkas xx-ojo amžiaus pradžioje lankėsi Paryžiuje. Šios srovės atstovų nedomino realistiškas pasaulio perteikimas, vietoje to jie siekė atspindėti ir pavaizduoti paslėptą realybę. Norėdami tai išryškinti savo darbų dėmesio centre, menininkai simbolistai savo darbams rinkosi paprastą ir nesudėtingą tapybos stilių. (2) Todėl visai nestebina tas faktas, jog ir Simbergas nesidomėjo kasdienių objektų ar įvykių atvaizdavimu, o vietoje to rinkosi tapyti tai, kas išliktų mintyse ir sudomintų tapbos darbų recipientus, leistų šiems persikelti į kitonišką realybę. Perėjimas nuo žiemos šalčio prie vasariško ryto ar santykis tarp nerūpestingo velniūkščio ir švelnios mirties įvaizdžių leido išreikšti tipišką simbolizmui pasaulį, atsiribojantį nuo kasdienybės pilkumo. (7)