Kęstučio Grigaliūno parodos “Mirties dienoraščiai” recenzija

1957-ais Kaune gimęs Kęstutis Grigaliūnas – vizualaus meno kūrėjas, grafikas ir pedagogas, sukūręs lino, medžio raižinių, šilkografijų, ofortų, iliustravo knygas. 1991-ais metais sukūrė ciklą „12 dėžučių“, nuo 1998-ųjų kuria postmodernius raižinius, kiek vėliau savo parodose pradeda kalbėti apie Lietuvos ir kitas kultūras bei civilizacijas.
Autoriaus grafikos darbai visuomet buvo nauji, įdomūs kompoziciškai, preciziškai išpjauti. K.Grigaliūno grafiką galima atpažinti iš linijų ir kontūro, kurių ritmika jam itin svarbi. Tačiau tiek linija, tiek spalva menininkas naudojasi sumaniai – tai jam tėra meninė priemonė perteikti minčiai.
Monumentalių parodų menininkas yra sukūręs nemažai. Tai „Apie Meilę“, skirta 1944-1947 metais sušaudytiems ir Tuskulėnuose užkastiems antisovietinio pasipriešinimo dalyviams, o tiksliau – aukų portretai ir pirštų antspaudai; „1941“ – per pirmuosius masinius trėmimus nukentėjusių žmonių asmeninių albumų nuotraukos; „Aš nežinojau, Mylimasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą“, skirta Lietuvos karininkų ir jų šeimų tragedijai įamžinti.
Dailės teoretikė ir istorikė Inesa Pavloskaitė įrodo, kodėl K.Grigaliūnas yra postmodernistas: „Senųjų kūrinių dekonstravimas, reikalingų elementų pasisavinimas, jų derinimas su aktualiu šiuolaikinės realybės kontekstu ir pan.“ Būtent tai galima išvysti parodoje „Mirties dienoraščiai“ (2009 ir 2010 metai), kuri yra įdomi ir ją vertą analizuoti vien dėl savotiško K.Grigaliūno postmodernizmo ir, žinoma, aktualios tematikos.