Psichologizmas Lauros Sintijos Černiauskaitės knygoje „Kambarys jazmino krūme“

Lauros Sintijos Černiauskaitės (gimė 1976 m.), perspektytvios ir talentingos prozininkės bei dramaturgės, kūryboje subtiliai ir įtaigiai atsiskleidžia veikėjų vidaus kovos, besipinančios mintys ir svajonės, mąstymas ir poelgių analizavimas. Kone mažiausiai erdvės sudėtingiems veikėjų paveikslams atskleisti yra novelėse, kaip kompaktiškumu pasižyminčiuose romano žanro tęstinumuose, taipogi negalinčiose taip neribotai ir būdingai, kaip tai prieinama dramoms, psichologizmo reikšti per vaizdinių, vizualinę simboliką. 2009 metais išleistoje knygoje „Kambarys Jazmino krūme“, susidedančioje iš to paties pavadinimo apsakymo bei apysakos „Prieblandos seserys“, rašytoja sėkmingai išlaiko savo gebėjimą įtikinamai parodyti veikėjų santykius su vieni kitais ir pačiais savimi, nestokodama įtikinamų psichologinių įžvalgų. Norint gerai suvokti bet kurį Černiauskaitės kūrinį, negalima užmiršti rašytojos skiriamos kertinės pozicijos, užimamos moteriškumo psichologijos ir matriarchatinės kolektyvinės pasąmonės apskritai. Autorė knygos „Kambarys jazmino krūme“ galiniame viršelyje užsimena, jog mano rašanti „apie tą patį“; šis prisipažinimas greičiau suteikia teigiamą reikšmę ir vertę kūrybai, kaip gilinimosi į svarbias gvildenamas temas ir vis stiprėjančios saviraiškos. Nesuklystant galima būtų analizuoti apsakymo ir apysakos tandemą būtent per moteriškuosius saitus, darančius įtaką svarbiausiųjų veikėjų poelgiams ir sprendimams.Apsakymas savo priešlapio įrašu sukuria preliudiją mistiškam vaikystės ryšiui: „Kadaise mudu buvom suaugę stiklo šerdim“. Apie vaikystėje suformuotą saitą istorijoje kalbama dvejopai – tai visų pirma sesers ir brolio glaudi emocinė sąjunga bei vėliau paaiškėjantis pagrindinės veikėjos, Tilės, saitas su motina, nenutrūkęs, tiksliau, nesusilpnėjęs tuomet, kai tai buvo būtina, kad būtų galima išeiti iš simbiozės fazės ir susiformuoti kaip atskiram individui.Būtent individualumo ir savarankiškumo stoka ir yra viena pagrindinių veikėjos problemų, priklausomybė nuo motinos, negalėjimas atstumti jos perdėto prieraišumo, stumia heroję į gyvenimo tuštumą ir asmenybės praradimą: „Paskui mirė tėvelis, ir mamytė jau visiškai nebegalėjo paleisti dukters. Ilgainiui Tilė ir pati įtikėjo, kad turi gyventi taip“. Vis kylantis nepasitinkinimas gyvenimo kokybe sustiprinamas įtampa namuose, kur akivaizdžiai trūksta asmeninės erdvės. Tilės „mamytė“, kaip ji nuolat vadinama, siekdama užpildyti savo pačios senatvinio gyvenimo blankią realybę, ne tik „prisidėdavo prie pasaulio reikalų, juos savinosi“, bet ir visiškai varžo ir riboja dukters būtį.Toks piktybinis ribų tarp mamos ir dukters kasdienybės bei asmenybiškumo nykimas ardo Tilės emocinę pusiausvyrą: „užplūsdavo grėsminga nuotaika – jausmas, kad tuoj išprotės“. Tokiomis akimirkomis Tilė renkasi piešimą kaip terapiją, tą daro pasąmoningai, trokšdama išsilaisvinti nuo būties dalinimosi su kitu žmogumi ir eidama link savęs paieškų („Tapydama ji turėdavo būti viena“). Meno terapijos akimirkos visgi negali patenkinti ir galutinai išlaisvinti, nes yra tarsi vogtos – kiekvieną atsiribojimą lydi motinos nesugebėjimas suvokti, „kad svarbūs ne patys piešiniai, o tai, kas su ja darosi piešiant“ ir nepritarimas.