Renesanso filosofija

Kiekviena tauta turi savo per ištisus šimtmečius susiklosčiusią kultūrą, kuri bendriausia prasme yra vertybių kūrimas bei jų vartojimas. Viena kultūros teorinio mąstymo išraiškų yra filosofija. Pats žodis filosofija rodo, kad kalbama apie išminties, taigi apie žinojimo, pažinimo paieškas. Šių paieškų pabaiga yra ,,mokslas‘‘. Taigi filosofija būtų ,,mokslas‘‘. Tačiau filosofiją apibrėžti paprasčiausiai kaip mokslą, tirianti universumą arba būties visumą, būtų neįmanoma arba toks apibrėžimas būtų per siauras. Filosofija yra iš graikų kalbos kilęs žodis (graikiškai φιλοσοφια < phileo - myliu + sophia - išmintis), reiškiantis "išminties meilę" žinių siekimo prasme (teorinė filosofija) ir iš to sekančiu sąmoningu gėrio troškimu (praktinė filosofija).

Renesansas (pranc. Renaissance, it. Rinascimento - atgimimas). - Europos istorijos laikotarpis (XIV - XVI amžius), kuriam būdingas atsigręžimas į Antikos kultūros bei meno tradicijas, humanistinė pasaulėžiūra, mokslo suklestėjimas. Renesansas – tai ne tik prometėjiškos, laisvos, įvairiapusės asmenybės iškilimo epocha, bet ir gamtos mokslų didžiųjų atsiradimų laikai, kai žmogaus filosofija yra glaudžiai susijusi su gamtos filosofija (natūrfilosofija). Renesanso žmogus gangreit suprato, ką reiškia persiorientavimas nuo Dievo į save: tai reiškė būtinumą pertvarkyti mąstyseną, sukurti naujo tipo filosofiją.