Filosofijos įvado egzamino klausimai

1. Kas ir kada suformulavo pirmąjį filosofijos apibrėžimą?

Filosofija yra sudurtinis graikų kalbos žodis iš phileo – myliu ir sophia – išmintis. Markas Tulijus Ciceronas (106-43) pasakoja, kad šiuos žodžius į vieną sudūrė VI - V a. prieš mūsų erą gyvenęs filosofas ir matematikas Pitagoras (570-497). Kai Fijunto tironas jo paklausė, ar esi išminčius – sophos? Pitagoras atsakė: esu ne sophos bet philo-sophos, t.y. esu išminties ieškotojas, o ne turėtojas. Taigi filosofija, jeigu vadovautis šia etimologija, turėtų reikšti ne ką kitą, kaip išminties troškimą ir jos ieškojimą. Tačiau išmintis – dievų nuosavybė ir joks mirtingasis negali jos turėti. Todėl filosofui belieka jos siekti, neturint vilties pasiekti tikslą. Tad iš pat pradžių filosofija – labai abejotinas užsiėmimas.
Vis dėlto pats procesas, pats artėjimas prie „dieviškosios išminties“ teikia gyvenimui žavesio ir gal šiek tiek, tegul ir abejotinos, bet vis dėlto – prasmės. Kaip druska maistą, taip filosofija gyvenimą daro priimtinesnį, įdomesnį, nors neretai ir sunkesnį. Ne veltui Biblijoje rašoma: „kas didina išmintį, didina kančią“. O kančia – vienas iš kūrybinio įkvėpimo šaltinių. Todėl meno kūrinys, kuriame nesimato filosofijos pėdsakų, – dažniausiai būna lėkštas.
Pažintį su filosofija geriausia pradėti nuo aukštos grožinės literatūros kūrinių, pvz., Tolstojus, Dostojevskis, Tomas Mannas, Hesse ir kt. Beje, kai kurie meniniai kino filmai, pvz., Larso von Triero, irgi persunkti filosofinių ieškojimų. Imtis grynosios filosofijos rekomenduotina tik turintiems ypač didelį jai potraukį. Mat skaityti Kanto, Hegelio ar Whitheado filosofinius traktatus – tai tarsi ragauti gryną druską.

2. Pateikite pačią bendriausią filosofijos istorijos periodizaciją ir paminėkite jums labiausiai įsiminusius kiekvieno periodo filosofų vardus.
(Pastaba: galite pateikti smulkesnę periodizacija arba pasirinkti kitas, jums asmeniškai įdomesnes filosofų personalijas)

Filosofijos, tiksliau Europos filosofijos pradžia datuojama VI a. pr. m. e. Taigi jos amžius apima 25 šimtmečius. Jos raida skirstoma į tokius stambiausius periodus:
1. Senovės filosofija (Ancient philosophy) VI a. BC – V a. AD
2. Viduramžių filosofija (Medieval philosophy) VI a. AD – XVI a. AD
3. Naujųjų laikų filosofija ( Modern philosophy ) XVII a. – XX a.
4. Šiuolaikinė filosofija (Contemporary philosophy) XX a. antroji pusė ir toliau.
Ši periodizacija - labai grubus dirbtinis supaprastinimas. Tačiau jis naudingas, norint nors apytikriai orientuotis dalyke, kuris vadinamas filosofija ir kurį neįmanoma vienareikšmiškai apibrėžti.
1. Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Pirmasis pagarsėjo tuo, kad pirmasis nubrėžė ribą tarp tikro ir iliuzinio žinojimo: dauguma žmonių linkę manyti arba apsimesti, kad žino tai, ko iš tiesų nežino. Dažnai kartojamu pasakymu – „žinau, kad nežinau, o kiti net to nežino“ – Sokratas kviečia žmonės atsisakyti to žalingo įpročio ir pradėti mąstyti.
Jo mokinys Platonas dalija pasaulį į tikrąjį ir šešėlinį. Pirmajame egzistuoja amžinos, nekintamos, absoliučiai tobulos Gėrio, Tiesos, Grožio ir įvairių kitų dalykų idėjos. Antrasis tėra labai netobulas pirmojo atspindys: pasaulio, kuriame gyvename, daiktai yra netobuli, laikini, nykstantys idėjų šešėliai.
Platono mokinys Aristotelis šią teoriją paneigė. Jo įsitikinimu idėjos (arba bendrosios sąvokos) yra tik nuo realių daiktų atsietos (abstrahuotos) savybės, kurios pačios savaime, t.y. atskirai nuo daiktų neegzistuoja.
2. Iš Viduramžių filosofijos atstovų galima paminėti Anzelmą Kenterberietį (XI a.) ir Tomą Akvinietį (XIII a.). Juos sieja tai, kad pirmasis išgalvojo vadinamą ontologinį Dievo buvimo įrodymą, o antrasis tą įrodymą paneigė.
3. Naujųjų laikų filosofijos pradininku laikomas Descartes‘as (1596-1650). Nusivylęs viduramžių mokslais jis išdrįsto suabejoti viskuo. Radikalioje abejonėje jis atrado tvirtą pažinimo pagrindą – savo paties buvimą: galima abejoti viskuo, išskyrus tai, kad abejoji. Abejoji, vadinasi, mąstai; mąstai, vadinasi, esi. Ir tuo „esi“ jau neįmanoma abejoti. Tą savo paties buvimą tenką pripažinti kaip absoliučią duotį, nuo kurios galima pradėti pažinti visa kita. Štai ką reiškia tasai garsusis Dekarto Cogito ergo sum.
Beveik šimtmečiu vėliau gyvenęs škotų filosofas Davidas Hume‘as (1711-1776) sukėlė skandalą tiek moksle, tiek religijoje. Parodęs, kad priežastingumo principą galima taikyti tik patyrimo ribose, jis atėmė bet kokią Dievo buvimo įrodymo galimybę, nes Dievas niekaip nepatiriamas. Kita vertus, empiriniai faktai nėra pakankamas nenuginčijamų (apodeiktinių) tiesų pagrindas. Vadinasi, visi mokslo dėsniai yra ne absoliučios, o tik tikimybinės tiesos.
4. Iš gausios šiuolaikinės filosofijos atstovų plejados reikėtų paminėti tokius garsius filosofus kaip Jacques Derrida (1930-2004), Michelis Foucault (1926-1984), Gilles Deleuze (1925-1995). Tiesą sakant dauguma iš šiuolaikinių, postmodernistais vadinamų mąstytojų netgi atsisako vadintis filosofais ir teigia, kad filosofija yra mirusi disciplina. Jie linkę save vadinti ne filosofais, o intelektualais.
Derrida dažniausiai siejamas su dekonstrukcijos sąvoka. Dekonstrukcija – tai toks teksto nagrinėjimo būdas, kai atkreipiamas dėmesys ne tik į tai, ką tuo tekstu norima įteigti skaitytojui, bet ir į tai, kas tuo tekstu stengiamasi paneigti arba nuslėpti. Tuos dalykus iškėlus į paviršių, paaiškėja, kad (kiekvienas) tekstas pats save neigia. Dekonstrukcijos principą pritaikius jai pačiai, gaunama išvada, kad vis dėlto, tekstas skaitytojui sako daugmaž tai, ką autorius nori juo pasakyti.
Foucault savo raštus apibūdina kaip „dabarties istoriją“ Hegelio, Marxo ir Nietzsches dvasioje, ieškančią atsakymo į klausimą, kodėl mes dabar mąstome ir veikiame būtent taip, o ne kitaip. Vienas iš įdomesnių jo veikalų yra Seksualumo istorija.
Delauze‘as kartu su savo bičiuliu psichoanalitiku Felixu Guattari išgarsėjo kaip freudo-marksitinės ortodoksijos, paplitusios tarp 1968 m. prancūzų intelektualų, kritikai. Aiškiausiai ta kritika išdėstyta jų bendrame veikale Anti-Edipas.