Vilniaus katedros freskos „Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. Evangelistu Jonu“ analizė

Lietuva į krikščioniškąjį pasaulį atėjo tuo metu, kai jame klestėjo gotikos dailė. Ankstyviausi bažnytiniai kūriniai į Lietuvą buvo įvežti daugiausia iš Vidurio Europos šalių (Lenkijos, Vokietijos). Šie darbai ir bažnyčias dekoruoti kviečiami užsienio dailininkai Lietuvoje diegė naują krikščionišką ikonografiją ir estetiką, kurią labai greitai perėmė vietiniai meistrai, atvežtines formas praturtinę sava menine patirtimi. Be Vakarų meno formų, Lietuvos ankstyvojoje bažnytinėje dailėje matyti ir bizantinio meno įtaka, sklidusi iš slaviškųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių.Bizantinio ir gotikinio stilių bruožai savitai jungiasi Vilniaus katedros kriptos freskoje “Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. Evangelistu Jonu”, atskleisdami šį viduramžiais buvusį „tarpininkavimą“ tarp Rytų ir Vakarų, o taip pat ir krikščionybės „statusą“ Lietuvoje.

Minėtoji freska Vilniaus katedros kriptoje rasta tik 1985 metais, ant kriptos šiaurinės sienos vidinio tinkuoto paviršiaus, todėl tyrinėjimų atlikta nedaug; be to, kripta laikoma uždaryta tam, kad išsaugotų šią meno vertybę. Šiame darbe analizuosiu freskos stilistines-ikonografines ypatybes bei jos reikšmę Lietuvos dailės (ir ne tik) istorijoje.