Lietuvos filosofo Juozo Girniaus svarbiausios idėjos

Šiame darbe nagrinėsiu Lietuvos filosofo Juozo Girniaus svarbiausias idėjas: 1. Egzistencializmą 2. Lietuviškąjį tautiškumą

Juozas Girnius gimė 1915 metais Sudeikiuose, Utenos rajone. Baigęs mokyklą stojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos ir filosofijos fakultetą. Jame studijavo filosofiją. Po to tobulinosi Europoje: Liuveno, Freiburgo, Paryžiaus universitetuose. Visgi 1949 m. emigravo ir atvyko į Ameriką. 1951 m. Monrealio universitetas (Kanada) suteikė filosofijos daktaro laipsnį. J. Girnius nuo pat pradžios ypatingu dėmesiu nusikreipė į egzistencinę filosofiją.

1. J. Girniaus egzistencializmo samprataJis pats savo pažiūras apibūdino kaip teistinį egzistencializmą. Jis nepripažino neotomizmo; didesnę trauką jautė amžiniesiems klausimams. „Filosofiją laikau savitu mąstymu, nesusietu nei su teologija, nei su mokslais“ – rašė jis.J. Girnius išskirtinis filosofas, sugebėjęs savaip perteikti žmogaus egzistencijos dramatizmą. Jis nesirėmė nusistovėjusiomis doktrinomis, jam svarbiausias dalykas atrasti pažinimo ištakas. Žmogus, pagal Girnių, yra daugiau, nei gamtinė būtybė ir yra nespecializuota. Nepaisant gamtinio skurdumo, žmogui suteikti kiti išlikimo ginklai – laisvė ir gebėjimas kurti. Žmogiškoji kūryba, nėra kūrimas iš nieko – tai duotos gamtinės medžiagos naujas apipavidalinimas pagal vidines žmogaus galimybes. Kuo pažinimas yra gilesnis- tuo daugiau galimybių.Kad ir neigė esąs tomistu, J. Girnius egzistencializmą kritikavo būtent iš tomistinių pozicijų. Jis iškelia esminį klausimą – niekas ar Dievas? Ir parodo, kad žmogus yra imanentinė ir todėl savyje uždara būtybė be vidinių savosios būties pagrindų. Tačiau ir aukščiau jo nieko nėra – tad tai žmogaus be Dievo filosofija. Būdamas moralia filosofija, egzistencializmas kartu skelbia laisvą tikėjimą, o tai negrindžia kelio pozityviai etikai. Kiekvienas tampa tiek morališkai teisus, kiek lieka ištikimas savo įsitikinimams. Tačiau tada tampa teisus ir aklai remiantis klaidingą ar net pavojingą idėją.Girniaus egzistencinis rūpestis nukreiptas ne į patį Dievą, o į žmogų, kuris visas pasinėręs į laikinumo sąmonę, t. y. žmogus be Dievo. Turbūt todėl jo filosofija paženklinta nerimu ir tragizmu.