Valstybės imuniteto nuo vykdymo veiksmų samprata

„Valstybės, suprasdamos, kad kad tokios privilegijos ir imunitetai suteikiami ne atskirų asmenų poreikiams tenkinti, bet siekiant užtikrinti, kad diplomatinės atstovybės, kaip valstybėms atstovaujančios institucijos, veiksmingai vykdytų savo funkcijas“Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių preambulė

Valstybės visais laikais specifiniai subjektai. Jau paprotinėje teisėje buvo pripažėstamas valstybės suverenitetas, neliečiamybė, valstybę atstovaujantiems pareigūnams buvo suteikiamos išskirtinės teisė-imunitetai. Valstybės, jos organų ir atstovų, taip pat valstybinio turto imunitetas nuo užsienio valstybės jurisdikcijos yra visuotinai pripažintas principas, reikalingas valstybei apsaugoti nuo kitos valstybės organų valdingų veiksmų. Bendras reikalavimas čia yra tas, kad suvereni valstybė negali paklusti kitos valstybės teisėtvarkai.Teisės doktrinoje yra išskiriama absolitaus ir santykinio imuniteto doktrinos. Taip pat skiriami imunitetai nuo teisminės jurisdikcijos ir imunitetai nuo vykdomųjų veiksmų. Pažymėtina tai, jog imunitetas nuo vykdomųjų veiksmų tarsi yra imuniteto nuo teisminės jurisdikcijos tąsa, lygiai taip pat, kai vykdymo procesas yra civilinio proceso sudėtinė dalis. Darbo tema – „Valstybės imunitetas nuo vykdymo veiksmų“. Tema nagrinėjama keliais aspektais:- teisės doktrinoje pripažįstama, jog valstybė teisiniuose santykiuose dalyvauja tokiais pačiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių subjektai. Kita vertus, valstybė būdingas specifinis teisinis subjektiškumas;- valstybė, kai ypatingas subejektas, naudojasi imunitetu nuo kitų valstybių jurisdikcijos jos atžvilgiu. Kita vertus, tokia jurisdikcija ji naudojasi tik viešosios teisės reguliuojamoje srityje, privatinės teisės srityje tokios teisės vastybė neturi;- priverstinai sprendimas prieš valstybę gali būti vykdomas tik esant jos kompetentingų valstybės institucijų sutikimui. Darbo tikslas – remiantis norminiais teisės aktais ir teismų praktika atskleisti valstybės imuniteto nuo vykdymo veiksmų sampratą, išskirti jam būdingus požymius. Siekiant darbo tikslo naudotina tyrimo bazė yra norminiai teisės aktai (tarptautiniai bei nacionaliniai), specialioji literatūra bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.Darbo pabaigoje, remiantis įstatymais bei specialiąja teisės literatūra pateikiamas praktinės užduoties galimas sprendimo variantas. Nagrinėjant teorinį klausimą ir sprendžiant praktinę užduotį taikyti šie moksliniai tyrimo metodai: aprašomasis, lyginamosios analizės, loginis ir sisteminis. Lyginamoji analizė padeda nustatyti tiriamojo objekto grupinę priklausomybę – jis plačiai taikomas teisės moksle. Lyginimas tam tikrų faktų suteikia galimybę įvertinti praktinę situaciją, atrasti jos sprendimo būdus. Loginis metodas svarbus analizuojant bei taikant teisės normas, tuo tarpu sisteminimas padeda glaustai perteikti perskaitytą medžiagą.