K. Bradūno “Donelaičio kapo” dominantės: žodis, kalba ir poezija

Kazys Bradūnas (g.1917) - vienas žymiausių bei produktyviausių lietuvių išeivijos poetų. Jis kartu su J.Kėkštu, V.Mačerniu, A.Nyka – Niliūnu, H.Nagiu yra vienas vadinamųjų žemininkų, žemės poetų. K.Bradūno poezija - tai žemdirbio kalbėjimas apie pagrobtą idiliją, apie prievarta išrautas šaknis iš gimtosios žemės. Žodis, kalba ir poezija yra vieni vertingiausių ryšių su praeitimi, su tėvyne. Tad nenuostabu, jog šis nenutrūkęs pokalbis su gimtąja žeme yra giluminis Lietuviškosios trilogijos motyvas.
Šiame darbe nagrinėjama K.Bradūno Lietuviškosios trilogijos (Vilnius, 1994) antroji dalis pavadinimu Donelaičio kapas, iš kurios eilėraščių mėginama atskleisti, kaip traktuojamos sąvokos žodis, kalba, poezija bei kokios prasmės jose slypi.
Žodis
Viena svarbiausių K.Bradūno „Donelaičio kapo“ dominančių yra žodis (kaip ir kalba bei poezija).
Bene išraiškingiausias K.Bradūno eil. „Žodžiai“ (p. 43). Jame atsispindi visa lietuviško žodžio istorija: nuo Donelaitiško gyvo, prasmingo, mylimo žodžio iki šių dienų - engiamo, žudomo žodžio. Pirmajame eilėraščio posme pastebime, jog žodžiai yra labai gyvybingi, jie gali slapstytis, įsikūnyti medžiuose, javuose, pakelio žolėje. Eilutes „Karštą žodį po žodžio atrasdamas, / Ridinėji delnuos kaip kaštoną“ galime suvokti kaip lietuviško žodžio (at)gimimą. Žodžiai yra karšti todėl, jog jie nauji, švieži tarsi ką tik iškepta duona.