Valstybės gynimo konstituciniai pagrindai ir jų įstatyminis detalizavimas

Lietuvos Respublikos Konstitucija – tai teisingiausias teisės aktas, svarbiausias šalies įstatymas. Ji įtvirtina valdžios šaltinius ir teigia, kad aukštesnės valdžios už tautą Lietuvoje nėra. Konstitucija nustato ir gina pagrindines žmogaus teises ir laisves. Ji detaliai reglamentuoja tų institucijų, kurios įgyvendina valdžią Lietuvoje, kompetenciją, formavimo principus. Tos institucijos – tai Seimas, Lietuvos respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Konstitucinis teismas ir teismai. Konstitucija taipogi apibrėžia valstybės pagrindinius požymius ir garantuoja jų neliečiamumą. Lietuvos Respublikos Konstitucija taip pat nustato Lietuvos Respublikos užsienio politikos ir valstybės gynimo pagrindus ( Lietuvos Respublikos Konstitucijos XIII skirsnis ), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnis sako : „Lietuvos Respublika,
įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumo pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo“.
Lietuvos Respublikos XIII skirsnio 136 straipsnis nurodo, kad Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja valstybės interesams ir jos nepriklausomybei. Mano manymu, šiame straipsnyje ir apskritai šiame skirsnyj, kaip didžiausia vertybė iškeliama Lietuvos nepriklausomybė. Tai pats svarbiausias dalykas Lietuvai, ir bet kuriai kitai šaliai, kurios yra kovojusios už savo šalies nepriklausomybę ginklu ir krauju. Lietuva bemaž du šimtmečius kovojo už savo vietą „po saulės“, kol galų gale 1990m. atkūrė Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Tai yra nepaprastai svarbu išsaugoti ir ginti.
Lietuvos respublikos Konstitucijos XIII skirsnį, kaip ir kitus konstitucijos skirsnius, detalizuoja tam tikri įstatymai. Tie įstatymai – tai „ Karo padėties įstatymas“ , kuris nustato karo padėties įvedimo ir atšaukimo tvarką, Lietuvos Respublikos piliečių, užsieniečių teisių ir laisvių ribojimus, valstybės institucijų įgaliojimus bei įmonių, įstaigų ir organizacijų veiklos ypatumus įvedus karo padėtį. Šis įstatymas turi užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką karo padėties metu. „Nepaprastosios padėties įstatymas“ , kuris nustato nepaprastosios padėties įvedimo pagrindus ir tvarką, laikiną fizinių asmenų naudojimosi teisėmis ir laisvėmis apribojimą, laikiną juridinių asmenų veiklos apribojimą, laikinus valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus nepaprastosios padėties metu, taip pat šių institucijų veiklos teisėtumo kontrolę ir nepaprastosios padėties atšaukimo tvarką. Įstatymo nuostatų įgyvendinimas turi apsaugoti konstitucinę santvarką, užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką bei žmogaus teisių apsaugą nepaprastosios padėties metu. „Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas“ , kuris nustato krašto apsaugos sistemos organizavimo, valdymo ir kontrolės pagrindus, karo tarnybos atlikimo ir karių aprūpinimo tvarką, taip pat civilių tarnybos krašto apsaugos sistemoje ypatumus. Taip pat „ Karo prievolės įstatymas“ , kuris nustato Lietuvos Respublikos piliečių karo prievolės atlikimo ir jos užtikrinimo tvarką. Dar konstitucijos XIII skirsnį detalizuoja „ Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymas“ , kuris įtvirtina Lietuvos Respublikos ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai principus bei pagrindus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos XIII skirsnį detalizuoja ir „ Šaulių sąjungos įstatymas“ , kuris nustato Šaulių sąjungos, tęsiančios iki 1940 birželio 15 dienos veikusios organizacijos veiklą, valdymą, narystę ir likvidavimo tvarką.