Religinių bendruomenių teisinis statusas LR

Kad ir kaip toli žvelgtume atgal, net prieš ankstyviausius rašto paminklus rastume įrodymų, kad religija buvo viena iš svarbiausių gyvenimo sričių. Gyvybės ir mirties paslaptis, gyvenimo sunkumai žmoniją nuolat skatino veržtis į kažką, prie kokios nors esybės anapus, kuri visa tai įprasmintų. Pasakyta: ‘’Nesupratęs žmonių tikėjimų, nesuprasi žmonijos’’.
O kaip religija siejasi su teise? ‘’Jos yra susijusios labai glaudžiai, juk tradiciniai bendruomenės simboliai, tradiciniai įvaizdžiai ir metaforos visų pirma buvo religinės ir teisinės.Bet XX a. religija pirmąkart tapo iš esmės privačiu reikalu, o teisė- visų pirma praktinio tikslingumo problema. Tačiau negalima būtų teigti, kad ryšys buvo visiškai nutrauktas. Teisę traktuoti kaip kokioje nors šalyje veikiančių įstatymų leidybos, administracinių ir teisminių normų , procedūrų ir techninių įgūdžių masę nėra visiškai tikslu, nes įstatymu turi būti tikima, kitaip jis nebus veiksmingas, toks santykis su įstatymu apima ne tik protą, bet ir jausmus, intuiciją bei tikėjimą, jis apima pilnatvišką socialinį įsipareigojimą’’.
Naujose Rytų Europos konstitucijose bažnyčios ir valstybės atskyrimas piešiamas šviesiomis spalvomis, nors daugelis konstitucijų ir neįvardina vienintelės valstybinės religijos, reikia pripažinti, jog bažnyčia ir valstybė yra susijusi nematomais stipriais saitais, besitęsiančiais daugybę šimtmečių ir yra neatsiejama žmonių gyvenimo dalimi. Komunizmo eros konstitucijos nustatė griežtą ribą tarp bažnyčios ir valstybės, dvasininkai net buvo įpareigoti pranešti apie savo parapijos narius slaptoms valstybės institucijoms. Šiandien viskas yra kitaip, tačiau pasaulyje išlieka labai skirtingas teisinis bažnyčios ir valstybės santykio reguliavimas.
‘’Konstitucinė religijos ir valstybės atskyrimo doktrina JAV yra gana plačiai išvystyta, tačiau net ten ‘’siena’’ tarp bažnyčios ir valstybės visiškai jų neatskiria. (Tėvams, siunčiantiems savo vaikus mokytis į religinio pobūdžio mokymo instituciją, kartais yra palengvinama mokesčių našta ir t.t.)’’. Rytų Europos šalyse religijos integracija į politinį valstybės gyvenimą yra įgavusi nemažą pagreitį, net ir tose šalyse, kur tikėjimas nėra giliai įsišaknijęs.
Daug ginčų kelia valstybinės religijos įtvirtinimas ir demokratijos plitimas. Demokratijos šalininkai pasisako prieš vienos religinės bendrijos ar bendruomenės įtvirtinimą, nes tai prieštarauja prigimtinėms žmonių teisėms. Valstybinės religijos šalininkai reikalauja įtvirtinti valstybinę religiją, nes pasak jų, tai apsaugotų nuo destruktyvių religinių judėjimų įtakos.
XX a. pabaigoje žmonių religingumas ne silpsta, o netgi stiprėja. Retai kas dar tebeturi naivių vilčių, kad mokslas ir technologija vieną gražią dieną išspręs visas mūsų problemas; ateistinės ideologijos, pavyzdžiui, marksizmas, nyksta stulbinančiu greičiu. Vartotojiška vėlyvojo kapitalizmo kultūra nesugeba aiškiai ir patenkinamai atsakyti į pagrindinius gyvenimo klausimus. Todėl visame pasaulyje dvasiniai ieškojimai žmonėms darosi vis svarbesni. Tai nepaprastai palankus metas įvairiausiems tikėjimams kurtis.
Šio kursinio darbo tikslas – atsakyti į klausimą, kas skiria ir jungia tradicines ir netradicines religines bendrijas ir bendruomenes ir kaip jos yra susijusios su įstatyminiu reguliavimu, taip pat apžvelgti istorines religijos įsigalėjimo Lietuvoje aplinkybes, apžvelgti netradicines religines bendruomenes, jų įtaką visuomenei, individų pasaulėžiūrai, jų elgesiui.