XVII a. psichologija. Dekartas.

XVII a. atsiranda filosofijoje racionalistinė kryptis, kuri mąstymą, protą laiko vieninteliu, arba bent svarbiausiu, pažinimo šaltiniu. Dualistas R. Dekartas (1596-1650) teigė, kad materijai būdingas tįsumas, o nuo materijos nepriklauso dvasios ypatybė – gebėjimas mąstyti. Žmogaus kūnas, veikiąs pagal mechanikos dėsnius, galįs apsieiti be sielos. O pagal gebėjimą mąstyti žmogų galima priskirti dvasios sferai. Taigi ir psichologija turinti tirti ne sielą apskritai, bet mąstymą (sąmonę). R. Dekartas įvedė į mokslą reflekso sąvoką: žmogaus smegenys tartum veidrodis atspindi išorinius poveikius. Čia kyla mintis, kad žmogaus elgseną, jo nervų ir raumenų veiklą galima objektyviai pažinti. R. Dekarto kūno ir sąmonės dualizmo koncepcija iš pradžių teigiamai paveikė psichologijos mokslo raidą, nes buvo įsisąmoninta, kad yra specifinių psichologinių problemų, todėl reikėjo ieškoti ir specialių tyrimo metodų, kuriais kiti mokslai nesidomėjo.