Išeivijos diskursas ir tapatybės paieškos, diasporos istorija ir jos kultūra

Terminas diaspora graikiškai reiškiantis „išsisėjimą“ žymi tautos dalį gyvenančią už istorinės žemės ribų. Diasporoje gyvenama palaikant tamprius ryšius su bendrataučiais ir nesiekiant asimiliacijos (supanašėjimo), t.y. išlaikant savo identitetą, kalbą, papročius. Dėl to dažnai atsiranda konfrontacija su vyraujančia kultūra, išlieka ryškūs kultūriniai barjerai ir socialinė įtampa.
Pirmoji lietuvių banga JAV pasiekė dar XIX a., kuomet iš baudžiavos atleisti lietuviai tapo laisvais piliečiais, o transporto galimybės leido laisvai pasiekti išsvajotą žemę. Visgi šiame darbe daugiau dėmesio skirsiu antrajai bangai, kuri visais požymiais Lietuvai buvo žymiai skaudesnė. Paradoksalu, tačiau trečiajame dešimtmetyje JAV buvo daugiau lietuvių nei tuometinėje Lietuvos sostinėje Kaune . Būtent JAV tuomet ir tapo moderniojo lietuviškumo centru ir teigtina, jog čia jis vystėsi sparčiau nei Lietuvoje.
Įvykiai prasidėję 1944 m. gali būti vadinami ne tik emigracija, tačiau tam tikra prasme ir tremtimi. Aiškiai reiškiama sovietinė ideologija leido suprasti, jog šioje santvarkoje nėra pageidaujami inteligentai, ypač iš aukštesnių visuomenės sluoksnių. Inteligentijos išvykimo mastus atspindi šie skaičiai – 60 proc. Lietuvos rašytojų sąjungos narių, 250 kunigų, 600 mokytojų,300 daktarų ir t.t.