Lyginamoji politika. Masinių informacijos priemonių įstatyminis reguliavimas Lietuvoje ir Rusijoje

Temos aktualumas. Šiandien masinės informacijos priemonės arba žiniasklaida – visiems gerai žinomi terminai. Juos nuolat girdime per radiją televiziją, įvairaus pobūdžio renginiuose, politikų kalbose, skaitome laikraščiuose, žurnaluose, knygose. Žiniasklaidos priemonės operatyviai perduoda informaciją, reikalingą visuomenės, valstybės valdymui, organizuoja masinį pasikeitimą sukauptomis žiniomis ir patyrimu, teikia pasiūlymus ir rekomendacijas tam valdymui tobulinti. Netiesiogiai dalyvaudama valstybės valdyme, nepriklausoma žiniasklaida, dažnai vadinama ketvirtąja valdžia, daro nemažą poveikį visuomenei, skatina keisti tikrovę, ir socialines institucijas, atnaujinti gamybinius ir visuomeninius santykius. Demokratinėje visuomenėje nepriklausomos žiniasklaidos priemonės praktiškai yra vieša visuomenės kontrolės valdžia, įgyvendinanti įstatymu garantuotą žodžio ir spaudos laisvę. Valstybėje, kurioje egzistuoja spaudos ir žodžio laisvė, kiekvienas pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka steigti įvairias žiniasklaidos priemones, kurių niekas negali cenzūruoti ir į kurių veiklą negali kištis nei valstybinės, nei privačios institucijos.
1988 – 1990 m. Rytų ir Vidurio Europos šalims išsivadavus iš komunistinės santvarkos ir atkūrus nepriklausomybę, daugelyje šio regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvoje, susiformavo laisva demokratinė žiniasklaida. Spauda, radijas bei televizija lėčiau laisvėjo tik tose valstybėse, kuriose sunkiai kūrėsi demokratinio valdymo sistema, viena iš jų – Rusija. Kaip pažymi tarptautiniai stebėtojai, Rusijos žiniasklaida yra laisva tik iš dalies. Visa tai skatina atidžiau panagrinėti Lietuvos ir Rusijos žiniasklaidos sistemas.
Taigi, darbo tikslas - apžvelgti Rusijos bei Lietuvos žiniasklaidos įstatyminį reguliavimą ir palyginti ar abiejose valstybėse vienodai yra garantuojama žodžio bei spaudos laisvė.
Darbo uždaviniai:
1) nustatyti kokį vaidmenį masinės informacijos priemonės atlieka šiuolaikiniame pasaulyje;
2) palyginti masinių informavimo priemonių autonomiją Lietuvoje ir Rusijoje;
3) palyginti Lietuvos ir Rusijos internetinės žiniasklaidos reguliavimą.
Darbo struktūra ir metodai.
Darbą sudaro įvadas, trys skyriai ir išvados. Pirmajame skyriuje, aptariant žiniasklaidos vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje, taikomas aprašomasis metodas. Antrajame skyriuje, analizuojant žiniasklaidos autonomiją Rusijoje ir Lietuvoje, naudojami aprašomasis ir lyginamasis metodai. Trečiame skyriuje, analizuojant internetinės žiniasklaidos reguliavimą Lietuvoje ir Rusijoje, taikomi aprašomasis ir lyginamasis metodai.