Evoliucinės teorijos patvirtinimas

Evoliucija – milžiniškas istorinis organinio Žemės pasaulio raidos procesas, kurį patvirtina daugybė visų biologijos sričių faktų. Organinė gamta nepaliaujamai vystosi nuo pat gyvybės atsiradimo momento. Evoliucija tęsiasi jau šimtus milijonų metų, bet jos rezultatas – gyvybės formų įvairovė – iki šiol dar ne iki galo aprašyta ir suklasifikuota.
Jau senais laikais žmogus pastebėjo, kad kai kurie augalai ar gyvūnai yra tarp savęs panašūs ir tokius individus vadino vienu vardu, laikė juos viena rūšimi. Tie vardai yra populiarūs ir labai seni. Vėlesnių laikų botanikai ir zoologai tiksliau aprašė jau žinomas ir naujai rastas rūšis. Kokios kilmės yra ta daugybė rūšių. Į šį klausimą atsakymo ieškojo ir paprasti žmonės ir mąstytojai. Įvairiose mokslo šakose kaupėsi vis daugiau medžiagos, įrodančios, kad seniau gyvenę organizmai skiriasi nuo dabar gyvenančių. Garsusis prancūzų zoologas Kiuvjė sukūrė kataklizmų teoriją. Pagal šią teoriją žemėje tam tikrais laikotarpiais vykusios katastrofos sunaikindavo visą gyvybę, o po to vėl atsirasdavo nauja, bet jau kitokia. Tokios buvo devynioliktojo amžiaus idėjos.
Tokioms idėjoms yra priešinga evoliucionistinė kryptis. Pagal evoliucijos teoriją organizmų rūšys nuolatos keičiasi, atsiranda nauji požymiai, vienos ypatybės išryškėja, kitos nyksta ir tokiu būdu ilgainiui atsiranda naujos rūšys. Ne pastovumas, bet nuolatinė raida būdinga organiniam pasauliui. Kiuvjė, nors ir būdamas rūšių pastovumo šalininkas, vis dėlto teigė, kad organinio pasaulio kūrimas nebuvo atsitiktinis, bet vyko pagal tam tikrą planą. Darydamas daugybę skrodimų ir lygindamas rezultatus jis sukūrė naują biologijos dicipliną - lyginamąją anatomiją, o jos vaidmuo evoliucijos mokslui yra labai didelis. Kiuvjė nurodė ryšius tarp rūšių, kitaip sakant, įrodė, kad rūšys atsirado viena iš kitos. Taigi Kiuvjė, nors ir buvo rūšių šalininkas, nutiesė kelią evoliucionizmui.
Vienas iš pirmųjų evoliucionistų, aiškiai suformulavusių savo idėjas, buvo prancūzas Lamarkas, gimęs 1744 m. Lamarkas studijavo botaniką, mediciną, parašė veikalą „Prancūzijos flora“. Sulaukęs 50metų buvo paskirtas Paryžiaus zoologijos muziejaus profesoriumi. Lamarkas aiškino, kad žemesnieji organizmai atsirado iš negyvosios gamtos, tačiau jis teigė, kad organizmų didėjančio sudėtingumo tvarka yra nustatyta „aukščiausiojo kūrėjo“. Organizmų kintamumo faktorius yra aplinka. Kadangi aplinka keičiasi, tai ir rūšys yra pastovios tik laikinai ir sąlygiškai. Įtikinamas organizmų kitimo faktorius pagal Lamarką yra organų lavinimas, arba nelavinimas, pavyzdžiui žirafos ilgas kaklas yra išvada to, kad ji lavino kaklą, stengdamasi pasiekti aukštai augančias šakas. Atvirkščiai,- nelavinami organai mažėja ir pagaliau visiškai sunyksta (pvz. žalčio kojos, kurmio akys). Svarbiausiu rūšių kintamumo įrodymu jis laikė tai, kad naminiai gyvuliai yra linkę kisti. Tačiau jo pavyzdžiai dažnai būdavo neįtikinantys. Tad Lamarko autoritetas, bent Prancūzijoje, ilgą laiką nebuvo pripažintas.