Tik nuolat veikdamas jautiesi žmogumi

Kažko gero nuveikimas kelia žmogaus savivertę, taip pat tai sudaro gerą to asmens įvaizdį visuomenėje. Jo prioritetas bus kažkuo užimti savo protą. Taip daryti esame pripratę jau nuo senų senovės, taip pasirodydavome savo genčiai ar šeimai, kad vis dėlto esame jiems naudingi ir reikalingi. Galima teigti, kad šitaip, kad ir savotiškai, kovojame už savo vietą būryje. Nes be artimųjų, iš dalies prarandame ir save patį. Pradedam galvoti prastai apie save. Nebematome prasmės mąstyti ir taip tampame tik egzistuojančiu žmogeliu.

Kad žmogus pasijaustų esanti pilnavertė asmenybė, jis nuolat turi kažką veikti. Galbūt mes ir nežinome atsakymo į dažnai išgirstamą filosofinį klausimą „kokia prasmė yra gyventi?“. Bet jei jau visgi mes gyvename ir nežinome kodėl, tai bent jau stengiamės nugyventi savo gyvenimą prasmingai. Toks retorinis klausimas kamavo ir švietimo amžiaus žymųjį rašytoją Johaną Volfgangą Gėtę. Šio rašytojo kūrybos spektras buvo platus ir nesistemingas, bet jo visos idėjos susijungė į vieną – žmogaus prigimties, paskirties ir laimės – problemą. Jo apmąstymai apie šią problemą yra ryškiai matomi jo kūriniuose. Viena geriausiai žinomų ir nemažai jam lauro lapų atnešus tragedija „Faustas“, parodo koks nenuoseklus buvo J.V. Getės kūrybos procesas. Parašyti abi „Fausto“ dalis rašytojui užtruko daugiau nei trisdešimt metų. ....