Literatūra - tai visų pirma pasakojimas apie jausmus, „vidinę tikrovę“. Kokia „vidinė tikrovė“ vaizduojama skirtingų epochų literatūroje

Literatūros kūriniai kalba apie žmogaus išgyvenimus, atskleidžia individo santykius su aplinka, parodo įvairiausius žmogaus veiklos aspektus, sukurdami realybės iliuziją, kurią galima pavadinti meninės fikcijos pasauliu. Kurią gyvenimo sritį rašytojas bevaizduotų, jis kreipia dėmesį į žmogaus mintis, jausmus, išgyvenimus, aistras, siekius, reagavimą į aplinką, į pasaulį. Grožinė literatūra žmogaus protą veikia per jausmus. Šiandien savo kalboje pristatysiu dviejų autorių kūrinius, kurie įrodo, kad literatūra yra siejama su jausmais, su žmogaus vidiniu pasauliu. Remsiuosi A. Škėmos romanu „Balta drobulė“ ir J. Biliūno kūriniu „Liūdna pasaka“.

A. Škėmos romane „Balta drobulė“ vyrauja sąmonės srautas, t. y. pasaulis vaizduojamas taip, kaip jį suvokia pagrindinis veikėjas Garšva. Išorinė tikrovė egzis­tuoja kaip Garšvos sąmonės produktas; viskas, ką jis mato, girdi, užuodžia, yra įtraukiama į vidinę prisiminimų, jausmų, asociacijų, vizijų erdvę. Pirmąją tikrą savo gyvenimo meilę – Jonę – Garšva sutinka gimnazi­jos baigimo metais atostogaudamas pas tėvą. Šiuo laikotarpiu jis jau turi intymaus bendravimo su moterimis patirties, tačiau jausmai, ku­riuos sukelia Jonė, vaikinui yra visai nauji ir pačiam nesuprantami. Iš pabučiuoti nedrįsusio įsimylėjėlio jis virsta prievartautoju. Garšva neapsunkina savęs jokiais sąžinės priekaištais ar bandymais įsigilinti į paliktų meilužių išgy­venimus. Pažinęs išsiskyrimo su Jone skausmą, vėliau jis paniškai bijo emocinio ryšio ir vos pajutęs, kad fizinis kontaktas gali peraugti į tikrą jausmą, nutraukia bendravimą su pa­vojinga partnere. A. Škėmos žmogus labai daug kenčia, veržiasi iš vienišumo, trokšta dieviškumo šviesos, dvasinės atramos ir amžinybės. Kūrybiniam įkvėpimui atrasti pasitelkia nelaimingą meilę Elenai, kuri atgaivina jo kūrybą. Kūrėjas - jautrios sielos, ypatingai skaudžiai reaguojantis į aplinką, giliai jaučiantis žmogus, kurio savitas, subjektyvus požiūris į pasaulį, gyvenimą dažnai sutinkamas nepalankiai, vertinamas kritiškai. Sutikęs Eleną Garšva patiki, kad jam pavyks suderinti kūrybą ir šeimą, bet vėliau nutraukia ryšius nenorėdamas tapti jai našta. Pernelyg stiprus prisirišimas prie savo kančių ar kūrybinių troškimų gali atvesti į pražūtį, o gyvenimo meilė ir mokėjimas džiaugtis akimirkų žėrėjimu atveria tikrąją išmintį, be kurios neįmanoma nei meninė kūryba, nei paprasta žmogiška laimė. Garšva, kaip poetas, dar stipriau jaučia svetimumą ir priešiškumą sumaterialėjusios Amerikos atžvilgiu. A. Škėmos egzistencinė neviltis ir absurdo jausmas yra neatskiriami nuo XX a. vidurio istorinės patirties.