Ar reikia kovoti su savo prigimtimi? (K. Donelaitis, M. Katiliškis)

Prigimtis – tai, kas žmoguje jau yra nuo pačio gimimo. Visais laikais žmogus gimsta su unikaliomis savybėmis, kurios pasireiškia ateityje, kai yra ugdoma asmenybė. Kuomet žmogus save išbando įvairiose srityse, gali geriau suvokti savo įgimtas savybes. Tai teigia ir senovės romėnų filosofas Seneka: ,,Savo sugebėjimus žmogus gali pažinti tik juos išbandęs.“ Tačiau individas, supratęs savo prigimtį, ne visada ja gali pasikliauti. Nors vieniems prigimtis yra didžiausia gyvenimo atrama, kadangi yra kurianti, bet kitiems pasireiškusi prigimtis sukelia gyvenime sunkumų, net kartais griauna ne tik vieno žmogaus būtį, tačiau ir kitų, turinčių ryšių su prigimtimi nekovojančiu, gyvenimus. Prigimtis gali būti ir kurianti, ir griaunanti. Todėl svarbu suvokti, ar reikia kovoti su savo prigimtimi.

Padedanti gyventi pasaulyje prigimtis privalo būti vertinama. Dažnai gyvenime individas užsiima įvairiomis veiklomis, kad suprastų, ar tai, kuo užsiima, yra jam skirta daryti, ar gal visgi geriau ieškoti kitos krypties. Tačiau yra ir tokių asmenų, kurie jau anksti atranda savo pašaukimą, ir tai žmogų gelbsti sunkiuose gyvenimo momentuose. Būtent toks veikėjas, kuris žino, kokia yra jo prigimtis, vaizduojamas Antano Škėmos psichologiniame romane ,,Balta drobulė“. XX a. vidurio rašytojas, katastrofinio modernizmo atstovas lietuvių literatūroje yra artimas pagrindiniam veikėjui Antanui Garšvai, kadangi jie abu yra emigravę į Jungtines Amerikos Valstijas, dirba nemėgstamą darbą ir yra rašytojai.