Ar menas gali paveikti tikrovę?

Nuo seniausių Antikos laikų žmogus mėgino aprėpti ir suderinti visus plačiosios būties komponentus į bendrą visumą, kuri ugdytų žmogaus sielą bei suteiktų gyvenimui prasmės. Kalokagatiniais principais bei demokratinėmis abstrakcijomis grįsta to meto pasaulėžiūra mėgino derinti individo fizinio ir dvasinio kūno grožį. Vien žmogiškojo prigimtinio, dar kitaip galima pavadinti natūralistinio, grožio žmonijai neužteko, ji ir šiomis dienomis pasižymi kūrybinėmis galiomis: architektūros šedevrų statyba, skulptūrų kūryba, teatro bei kino industrija, įvairių literatūrinių kūrinių genezės. Nors kūrybinių darbų nemažėja, kyla klausimas, ar menas sukuria konkrečią išliekamąją pridėtinę vertę, kuri galėtų paveikti tikrovę?

                      Visų pirma, menas, kaip aukščiausio grožio išdava, veikia realybę įkvėpdamas kovoti, atsiduoti ir aukotis dėl bendrų visuomenės, tautos interesų. Įvairūs meno kūriniai, labiausiai literatūriniai palikimai, žadina tautos sąmoningumą, jos atmintį, sunkmečiu neleidžia paskęsti užmaršty ir taip savęs sunaikinti. Žinoma, šiai misijai reikalingas atsidavęs žmogus, kuris kurtų meną ne dėl hedonistinių įgeidžių ar egoistinių paskatų, kurios dažnai atsispindi šių dienų vartotojiškos visuomenės portreto detalėse, tačiau dėl bendruomenės gerovės. Tokiu savo tautai pareigą jautusiu tautos dainiumi galima laikyti XIX – XX a. lietuvių poetą romantiką, kūrusį ir puoselėjusį lietuvių tautinės poezijos tradiciją Joną Mačiulį – Maironį. Savo garsiajame eilėraštyje „Užtrauksme naują giesmę“ tautos šauklys skatina nepasiduoti ir kovoti dėl tautos gerovės.