Likimo temos variacijos literatūroje

Klausimas, ar žmogaus gyvenimas yra iš anksto nulemtas, visada sukelia diskusijų. Vieni mano, kad savo lemties nepakeisi, tuo tarpu kiti tvirtina, kad žmogus yra savo likimo kalvis. Literatūroje taip pat galima atrasti apmąstymų šia tema: XVII amžiaus poeto M. Sarbievijaus odėse - „Janui Libinijui“ ir „Telefui Likui“, žmogaus gyvenimo kelio kryptis atskleidžiama išryškinant jo santykį su Dievu, o XX amžiaus vidurio poeto V. Mačernio sonetuose „Metai“ vaizduojama galimybė žmogui pačiam kurti savo likimą.

XVII amžiaus baroko rašytojo M. Sarbievijaus kūryboje žmogaus likimas siejamas su krikščioniškosiomis dorybėmis bei stoikų filosofija. Odėje „Janui Libinijui“ atskleidžiamos tokios krikščionių propaguojamos vertybės kaip kuklumas, nuosaikumas: „Dorybė vengia, net jei verta yra, / Šlovingo garso.“ Lyrinis subjektas mano, kad Dievas apdovanoja tuos, kurie elgiasi dorai ir nepasiduoda pagundoms, todėl jis stengiasi atsiriboti nuo pasaulio ir susitelkti į save. Jam nesvarbu, kaip jį vertina kiti žmonės, todėl kad XVII amžiuje vyravusi baroko pasaulėžiūra primena, kad žmogus yra laikina, trapi būtybė, todėl reikia pasitikėti aukštesne ir amžina Dievo galia, kuri turi teisę keisti žmogaus lemtį: „Mane tik viena jaudina: kaip aš pats /Atliksiu savo vaidmenį dramoj šioj / Ar bus patenkinta Dievybė.“ Eilėraščio žmogus yra įsitikinęs, kad individas gali būti laimingas tik išlaikęs stojišką laikyseną – kuklią ir ramią. Būdamas kantrus, žmogus gali apsisaugoti nuo pavojų ir pasiekti gyvenimo pilnatvę. Odėje „Telefui Likui“ atskleidžiamas kiek kitoks lyrinio subjekto ryšys su gyvenimu. Žmogų gąsdina likimo ir sėkmės nepastovumas, negalėjimas kontroliuoti lemties. Retoriniais klausimais atskleidžiamos lyrinio subjekto abejonės: „Tai, ką matom aplink, ar iš tiesų yra, / Ar apgaulė akių tiktai?“ Nepastovumo kamuojamam žmogui sunku nuspręsti, kokia gyvenimo kryptimi pasukti, kai lemtis žaidžia ir neužtikrina stabilumo.