Ką žmogui reiškia šeima?

„Ištikima meilė padeda pakelti visus sunkumus“ ,- rašė vienas žymiausių Vokietijos klasikų, filosofas Frydrichas Šileris. Iš tiesų, artumas ir aplinkinių rūpestis padeda ištverti gyvenimo iššūkius. Nenuostabu, kad   daugiausiai palaikymo sulaukiame šeimoje. Tačiau šiais laikais ji pakitusi: žmonės tenori turto, meterialinės naudos. Ar nesinori pasipriešinti tai „apatiškumo kultūrai“ (V.Adamkus), verčiančiai mus „dvasiniais unguriais“ (J.Aputis)? Norisi tikėti, kad visuomenė dar šeimą laiko pagrindine savo ir valstybės vertybe.  Viena aišku: individas gali laikyti šeimą prioritetu, kuris padeda atrasti vidines stiprybes, arba atsisakyti artumo ir tapti apatiška visuomenės dalimi.

Visų pirma, šeimyniški draugiški santykiai formuoja humanišką, dėmesingą asmenybę.  Ne veltui Biblijoje rašoma „Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo“.  Galime suprasti, jaunuoliai pirmuosius savybės bruožus įgyja šeimoje, perima juos iš tėvų.  Tačiau ne visi tėvai atiduoda tik gerą: šiais laikais sutuoktiniai išsiskiria, palikdami emocines problemas, kamuojančias vaikus iki gyvenimo galo. Tokiu atveju individas gali sirgti depresija ar save gelbėti pasirinkdamas alkoholį.  Tačiau žymus XX a. pab.  lietuvių prozininkas, „tylusis modernistas“ Juozas Aputis novelėje „Vakarėjant gražios dobilienos“ vaizduoja darnią šeimą.