Moterys Liudo Vasario gyvenime

Pasak legendos, sukūręs žemėje vyrą, Dievas jam tuoj pat sukūrė moterį. Kūrė ją, sudėdamas visa, kas buvo gražiausia: ryto aušrą, svaiginan­tį saulėlydį, žydinčią pavasario pievą, jūros neri­mastingumą, švelnų vidudienio vėjelį. Sukūrė vie­ną gražiausių savo tvarinių ir liepė moteriai ir vy­rui gyventi draugėje, mylėti ir gerbti vienas kitą. Tikriausiai kiekvienas vyras sutiks, jog moteris yra kažkuo stebuklinga. Ji gali pažadinti vyro sie­loje švelniausius ir tauriausius jausmus, kūrybi­nes galias, gali skaudžiai nuvilti, priversti kentė­ti. Bet Dievo tarnams, jo tiesų skelbėjams žemėje, moteris ir jos meilė kažkodėl yra draudžiama. O draudžiamas vaisius, kaip žinia, yra pats sal­džiausias, ypač, kai jis toks viliojantis ir traukian­tis.

Toks ir „Altorių šešėlių" herojus Liudas Va­saris. Klierikas, vėliau kunigas, kuriam kaip ir vi­siems šio luomo atstovams uždrausta mylėti mo­terį. Romano pradžioje Liudą matome jauną, dar neprityrusį klierikėlį, pasiryžusį tapti geru kuni­gu, nuolankiai vykdantį visas klieriko užduotis. Bet koks gi būtų romanas be moters ir be mei­lės?.. Tai kas, kad pagrindinis herojus — kunigas. Po juoda sutana slepiasi toks pat žmogus kaip ir mes visi — gebantis jausti, mylėti, trokštantis pa­tirti svaiginantį jausmą.