Moters vaidmuo vyro gyvenime lietuvių literatūroje

Rašytojas Getė yra pasakęs : „Moterys neįveikiamos: tokios supratingos, kad neįmanoma paprieštarauti; tokios meilios, kad priverčia joms atsiduoti; tokios jautrios, kad nesinori įskaudinti, tokios nuovokios, kad kelia baimę.“ Vyrai dažnai sako,kad moterys yra silpnoji lytis ir jie puikiai išsiverstų be jų. Tačiau vyrai retai susimąsto, kad moterys jiems labai padeda ir daro ypač didžiulę įtaką jų sprendimams. Tokių pavyzdžių galime rasti lietuvių literatūroje XXa. rašytojų Juozo Tumo – Vaižganto, Vinco Mykolaičio – Putino bei Antano Škėmos kūriniuose.

Neoromantiko Juozo Tumo – Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ pagrindinio veikėjo Mykoliuko gyvenimą nulemia ir jį visiškai pakeičia, paverčia aukštyn kojomis moteris, vardu Severija. Tylaus ir ramaus būdo vyras įsimyli kuklią ir darbščią moterį. Jų meilė įsižiebia po truputį, tačiau jie abu labai drovūs,todėl nieko nesako vienas kitam apie savo jausmus. „Ką jiedu galėjo vienas antram pasakyti,kad myli vienas antrą,kad jiedviem gera draugėjė? Juk tai ir be žodžių aišku. Dar pilniau. Žodžiai arba ne viską tepasako arba per daug pasako ir atvėsina vidų.“ Meilė Severijai įprasmina Mykoliuko gyvenimą,jį sutaurina. Savo laimę jis išreiškia grodamas savo paties pasidarytu smuiku. Jis groja tą pačią melodiją,kuri tarsi parodo,jo vidų : „Kai noriu,rimtai dirbu,kai nenoriu,tinginiauju.“ Tačiau Mykoliukas supranta, kad negalės būti su Severiją, nes jis gyvena su broliu, neturi nei savo namų, nei ką Severijai pasiūlyti, todėl neprisipažįsta moteriai, kad ją myli, savo meilės dainą dainuoja tik širdy. Severija nesulaukusi, kol Mykoliukas žengs pirmą žingsnį jų santykių link, susižavi turtingu tijūnu Rapolu Geiše ir pasižada už jo ištekėti. Mykoliukas sužinojęs, kad Severiūtė išteka, susitaiko su tokiu likimu tyliai ir neprieštaraudamas. Per jų vestuves Mykoliukas paskutinį kartą griežė savo smuiku,daugiau jo net nelietė,nes jo siela tapo per sudėtinga būti atskleista per šią melodiją. Netekęs mylimosios, Mykoliukas labai pasikeičia. Tapęs Dzidoriumi Artoju, atsiduoda darbui - aria,knisa žemę. Iš jautrios sielos Mykoliuko, jis virsta suaugusiu, griežtu Mykolu. Užgniaužęs savy buvusią meilę, įprasmina save darbe. Meilę, kurios trupinius tebenešiojo širdy, atidavė dabar žemei, jaučiams. Mykolas tampa dar griežtesnis ir labiau užsisklendęs savyje. Viską dirba tylomis, neatsikalbinėdamas ir nepriekaištaudamas. Brolio šeimoje tampa labiau gerbiamas,gauna savo kampą. Išgyvendamas nelaimingą meilę,jis susitaiko su likimu,bet pamiršti Severijos jis niekada negalės.