Ar nuolankumas lietuviams yra įgimtas?

Vienos universiteto Austrijoje psichoterapeutas, pasaulinio garso mąstytojas, humanistas Viktoras Franklis yra pasakęs: „Nuolankumas, jei jis tikras, ne menkiau už drąsą liudija vidinę stiprybę“. Šie jo žodžiai tokią žmogaus būdo ypatybę kaip nuolankumas kitam žmogui vertina itin teigiamai, kas iš tiesų prieštarauja šių dienų visuomenėje vyraujančiai nuomonei, kad nuolankus žmogus – tai individas, kuris negali pastovėti už save ir savo moralinius įsitikinimus. Lietuvių literatūroje individo nuolankumo tema yra gana plačiai analizuojama, siekiant parodyti įvairius žmogaus gyvenimo aspektus, verčiančius būti nuolankiam. Šiandien savo kalboje pristatysiu, kaip nuolankumo aspektas yra pristatomas J. Biliūno bei J. Tumo-Vaižganto kūryboje.

Ištisus amžius literatūroje viena iš labiausiai nagrinėjamų temų yra santykiai tarp tėvų ir vaikų. J. Bilūno apsakymas „Ubagas“ taip pat analizuoja amžiną tėvų ir vaikų tarpusavio bendravimo problemą, taip pat pasakojama apie tėvo nuolankumą savo sūnui, kuris pamiršęs save, viską atleidžia ir yra nuolankus jam. „Ubagas“ – didelė šeimos santykių šiurkštumo išraiška: sūnus išvaro tėvą iš namų, gailėdamas duonos kąsnio. Ir kurgi tokiam žmogui dėtis, žmogui, kuris nereikalingas netgi savo sūnui? Nereikalingasis pasirenka ubago dalią, nors jam nelengva su tuo susitaikyti, nelengva prašyti žmonių pagalbos ir sau pačiam pripažinti, kad jam jos ištikrųjų reikia. Bet senukas turbūt dėl to ir yra nepaprastas ubagas. Jis ne toks, kaip kiti. Sabaliūnas kalba apie savo skriaudas atvirai, neapsimesdamas ir nevaizduodamas nelaimėlio. Sūnus – tai ne tik apysakos personažas. Jis simbolizuoja tamsiąją pasaulio pusę. Bet Sabaliūnas jo nesmerkia, jis jam yra nuolankus, nes supranta, kad ne tik sūnus kaltas. Savo praeityje turėjęs jaukų būstą ir gražią šeimą, dabar senukas supranta, kad viską prarado.