Krikščioniškoji etika Lietuvos literatūroje

Mano kalbėjimo tikslas yra atskleisti tai, kaip Krikščioniškoji etika yra vaizduojami lietuvių literatūros kūriniuose ir kokia to vaizdavimo prasmė bei reikšmė kiekvienam iš mūsų.

Ką reiškia krikščioniškoji etika, nėra savaime suprantama, nors ir galime konstatuoti, kad jau viduramžiais susiformuoja krikščioniškųjų mąstytojų puoselėjama etinė tradicija, reflektuojanti savo pačios tapatybės klausimą, mėginanti formuluoti krikščioniškosios etikos principus. Krikščionybės ir etikos ryšį pabrėžia ne tik pačiai krikščioniškajai tradicijai prisklausantys autoriai, bet ir šią tradiciją apmąstantys bei iš šalies į jos prielaidas mėginantys pažvelgti filosofai. Pavyzdžiui, Immanuelis Kantas kalba apie krikščionybę kaip moralinę religiją, atskirdamas ją nuo paprasto kulto religijų. Krikščionybės sąsaja su morale buvo akivaizdi ir krikščionybės kritikams: Karlas Marxas, Friedrichas Nietzsche, Sigmundas Freudas kritikuodami religiją visada kartu kvestionavo ir savarankišką moralumo reikšmę. Krikščioniškoji etika literatūros kūriniuose yra vaizduojama jau nuo senovės laikų. Tai yra labai populiari ir dažna tema. O kas tokio yra krikščioniškoji etika ir kaip ji yra vaizduojama literatūros kūrinoiuose? Apie tai šiandien ir kalbėsiu savo viešąjame lietuvių kalbos kalbėjime. Savo mintis ir teiginius pagrįsiu konkrečiais lietuvių autorių sukurtais kūriniais.

Visų pirma, kas tokio yra krikščioniškoji etika? Krikščioniška etika yra puikiai apibendrinta Kolosiečiams 3:1-6: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Mąstykite apie tai, kas aukštybėse, o ne apie tai, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve