Kaip meilė keičia žmogų?

Meilė – vienas gražiausių ir tyriausių jausmų. Meilė gali būti juntama žmogui ar net gi tėvynei. Ir meilė visuomet pakeičia žmogų. Apie tai šiandien ir šnekėsiu savo samprotavimo rašinyje.

Nelaiminga meilė moko išmintingumo. Nelaimingą meilę yra patyrė daugelis. Po jos vieni užsisklęndžia savyje, o kiti pradeda keistis, tobulėti: pradeda rašyti apsakymus, romanus, kurti eiles, sonetas, dainuoti ak kaip nors kitaip dvasiškai tobulėti. Panaši situacija yra ir Juozo Tumo-Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ veikėjui Mykolui Šiukštai. XIX a. pab. – XX a. pr. prozininkui rūpėjo atskleisti nelaimingos meilės prasmę, naudą. Apysakos veikėjas Mykoliukas yra darbštus, jautrus, meniškas, bet, tuo pačiu, uždaras, nerįžtingas ir labai nuolankus. Jis atsisako asmeninės laimės ir nekovoja dėl patinkančios merginos Severijos širdies. Mykoliukas pasyviai stebi, kaip laimė išsprūsta jam iš rankų. Giliai širdyje vaikinas skaudžiai išgyvena likimo dramą ir per mylimosios vestuves tol griežia savo smuikeliu, kol nutrūksta stygos. Save įveikęs, savo skausmą numaldęs žmogus tarsi įgauna vidinės stiprybės. Vaižgantas atveda savo veikėją, bedalį dėdę, iki išminties spindėjimo. Taigi, stiprių jausmų išgyvenimai suteikia išmintingumo ir patirties.