Kur semtis gyvenimo išminties?

Žmogus visais laikais siekė pažinti pasaulio išmintį, tapti išsilavinusia asmenybe. Romėnų poetas – T. Lukrecijus Karas yra pasakęs, „Nieko nėra maloniau, kaip įkopti be vargo / Į tas šviesiąsias viršūnes, kurias jau pasiekę išminčiai“. Tačiau, kyla klausimas : kaip tai padaryti? Kur žmogui  semtis žinių ir išminties, tam, kad ir jis galėtų pasiekti „šviesiąsias viršūnes“, kitaip tariant, išsiaiškintų harmoningo ir dieviškajai pasaulio tvarkai neprieštaraujančio gyvenimo paslaptis ?  Mano manymu, šiandienos žmogus turėtų atsigręžti į praeitį, tiksliau į gamtą, kuri visiais laikais buvo tobulos pasaulio tvarkos pavyzdys bei į tautosaką, nes ji saugo ne vieną amžių brandintą žmonių išmintį.

Visų pirma, gyvenimo išminties žmogus semiasi iš gamtos.  XVIII a. pab. -  XIX pab.  , prasidėjus pramonės perversmui, žmonės pradėjo keltis į miestus ir pasaulyje ėmė plisti globalus reiškinys – urbanizacija. Kaimo žmogus ėmė vis labiau nusigręžti nuo kaimiškos kultūros bei  greitai užmiršo kadaise jį siejusį  ryšį su gamtos pasauliu. Visuomenėje įsivyravo tingumas, kuris užkirto  kelią  asmeniniam tobulėjimui.  Visgi ,  dar prieš šį miestietiško gyvenimo būdo plitimą žmogus buvo neatsiejamas nuo gamtos, kuri visais laikais individui buvo ne tik maitintoja, bet ir ramybės šaltinis, sektinos harmonijos pavyzdys. Priešingai nei dabar,  žmogus gamtą gerbė ir saugojo,  nes , kaip teigė vokiečių filosofas bei literatūros klasikas J. V. Gėtė „ Gamta – vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas.“  Įkvėpimo ir išminties šaltiniu gamta tapo ir XVIII vid. – XVIII pab. kūrusiam,  poetui, kunigui Kristijonui Donelaičiui. Savo didaktiniame kūrinyje „Metai“ klasicizmui būdingą keturių metų laikų vaizdavimą Kristijonas Donelaitis aptaria kaip gamtos ir žmogaus sąsają. Gamta – didžiausia mokytoja, todėl  „Pavasario linksmybių“ epizode sektinu pavyzdžių poemos veikėjams būrams  tampa  pasakojimas apie gandrą.