Neįgaliųjų integracija Lietuvoje

Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos visuomenė patiria kardinalių pokyčių. Lygių teisių pagrindu siekiama sudaryti galimybes visiems žmonėms dalyvauti visuomenės gyvenime. Žmonių su negale dalyvavimo visuomenės gyvenime galimybių sukūrimas tapo iššūkiu besikuriančiai demokratijai Lietuvoje. Pradėjus įgivendinti neįgaliųjų socialinės integracijos idėjas Lietuvoje 1990 metais ir ligi šiol skiriamas didelis dėmesys fizinės aplinkos pritaikymui, taip pat psicosocialiniams veiksniams- žmonių be negalės nuostatoms neįgaliųjų atžvilgiu keisti. Tačiau ligi šiol mažai dėmesio skiriama paties asmens su negale, kaip aktyvaus veikėjo, galimybėms daryti įtaką savo situacijai.

                      Lietuvoje prieš septybiolika metų visuomenės iniacityva inspiruotas neįgaliųjų ugdymo klausimų sprendimas sukėlė palankių pokyčių. Vaikams su negale leista gyventi savo šeimose, sudarytos sąlygos mokytis bendruomenės aplinkoje – mokykloje. LR Konstitucijos 41 str. įtvirtina visų vaikų iki 16 metų (neišskiriant ir sutrikusio intelekto vaikų) privalomąjį mokslą, kurį turi užtikrinti minėtų vaikų tėvai, globėjai, rūpintojai ar valstybė. Specialiųjų poreikių vaikų ugdymo klausimus reglamentuoja 1991 m. LR Švietimo įstatymas bei 1998 m. LR Specialiojo ugdymo įstatymas, kurio paskirtis – konkrečiai apibrėžti specialiųjų poreikių asmenų švietimo bei ugdymo organizavimo pagrindus, tvarką bei sąlygas. Taip pat priimti įstatymai, reglamentuojantys neįgaliųjų socialinės integracijos galimybes: LR Invalidų socialinės integriacijos įstatymas (1991, 1998). Jis apibrėžia specialiųjų poreikių vaikų teisę būti ugdomiems ugdymo institucijose, esančiose arčiausiai jų gyvenamosios vietos, pagal tėvų pasirinkimą bei pageidavimą; LR Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas (2004); Specialiojo ugdymo įstatymas (1998) ir kiti norminiai aktai, parengtos alternatyvios programos ir vadovėliai, humanizuojama aplinka ir būstas sudaro galimybę negalę turintiems asmenims įgyti profesiją ir integruotis į visuomenę.