Politinė alegorija ir satyriškas ryšys su tikrove Dž. Orvelo kūrinyje „Gyvulių ūkis“

    Dvidešimto amžiaus anglų rašytojas Džordžas Orvelas, pasižymėjęs komentarais apie politiką ir kultūrą, žinomas už totalitarizmo ir stalinizmo kritiką savo romanuose. Vienas iš tokių- garsus visame pasaulyje „Gyvulių ūkis“. Kūrinys labai susijęs su alegorijomis, ypač politinėmis. Alegorija yra literatūrinė raiškos priemonė, išreiškianti tam tikrą idėją simboliniu įvaizdžiu, kai pavaizduotas asmuo ar daiktas reiškia kitą.

Pirmojo „Gyvulių ūkio“ leidimo pratarmėje 1945-aisiais Orvelas rašė:“ Tai pasakojimas apie revoliuciją, pasukusią šunkeliais ir apie tai kaip puikiai buvo pateisinamas kiekvienas būsimas jos pradinės doktrinos iškraipymo žingsnis.“ Šis kūrinys- satyrinė tarybinio totalitarizmo alegorija. Pirmuoju bestseleriu 1945-aisiais tapusį „Gyvulių ūkį“ pats autorius vadino pasišaipymu iš Rusijoje įvykusios revoliucijos. Tokia revoliucija, kurios metu vieną valdančią klasę kita pakeičia jėga, gali privesti tik prie diktatūros. O bet kokia diktatūra yra pavojinga. Knygoje pašiepiamas socializmo ir komunizmo idėjos. Knyga atspindi svarbiausius Stalino eros įvykius. Kūrinys neabejotinai yra svarbiausias grožinės politinės satyros kūrinys, parašytas dvidešimto amžiaus Britanijoje. Šioje Džordžo Orvelo knygoje pasitelkus gyvulinės pasakėčios tradiciją, jungiamas satyrinis ir politinis įtūžis su gyvybingu mitinio kūrinio amžinumu.

     Siužetas yra alegorija, kurioje vieno Anglijos ūkininko gyvuliai užima bolševikinių revoliucionierių vaidmenis. Jie sukyla prieš šeimininką, jį išveja ir ūkyje pradeda kurti savarankišką bendruomenę, kurioje visi gyvuliai yra lygūs. Tačiau netrukus išryškėja skirtumai tarp rūšių, tai yra klasių. Pamažu nyksta naujosios ideologijos vertybės, atvedusios mases iki revoliucijos- iki išsilaisvinimo. Tai vyksta naujosios valdžios kruopščiai suplanuotai, tačiau masėms nė nepastebėjus. Gyvulių liaudis nuolat gąsdinama išgalvotais priešais, žmonių grįžimu- valdoma per baimes, kol galiausiai naujoji valdančioji klasė užima žmonių vietą „Padarai iš lauko žiūrėjo čia į kiaules, čia į žmones, vėl į kiaules ir vėl į žmones, bet jau nebeįstengė atskirti, kur čia kas.“ Knygoje apibūdinama, kaip pavieniai asmenys, turintys politinių galių, gali keisti ir manipuliuoti visuomenės ideologijomis. Aprašoma, kaip utopijos vizija tampa diktatūra.