Ar amžinosios vertybės tebėra svarbios šiuolaikiniam žmogui?

Praeityje svarbios idėjos bei mintys šiuolaikiniam žmogui gali pasirodyti kvailos, netgi absurdiškos, nes dabartiniame pasaulyje daug kas pasikeitę. Tai natūralu – „auganti“ visuomenė įveikdama vienas problemas neretai sukuria kitas, vienus dalykus keičia kiti. Taip atsitinka ir su požiūriu į vertybes. Kiekviena karta puoselėja tai, kas svarbu jų gyvenamuoju metu, o naujosios požiūris į viską jau kitoks – ir tai natūralu, nes niekas nestovi vietoje.  Šiandieninis  žmogus irgi kitoks. Tad kyla klausimas – ar amžinosios vertybės  tebėra svarbios šiuolaikiniam žmogui?  Manau, kad pačios svarbiausios asmens vertybės, tokios kaip sąžinė, šeima, yra sumenkinamos, nes XXI a. žmogus gyvena visai kitokį gyvenimą ir pasirinkimai dažnai skiriasi nuo jų tėvų ar senolių požiūrio. Todėl kalbėdama ir pagrįsiu savo nuomonę.
             Viena iš svarbiausių vertybių, tačiau šiandieninio žmogaus egzistencijoje mažai berandanti vietos, yra sąžinė. Anot V. Hugo, aukščiausias teismas – sąžinės teismas. Tiesa, kartais žmogus sugeba negirdėti sąžinės priekaištų ir savo poelgiais bando įrodyti, kad jos neturi. Tačiau kai žmogus nusižengia moralės normoms, pabunda sąžinė ir nusidėjėlį prislegia kaltės jausmas. Tas kaltės jausmas gali neduoti žmogui ramybės ilgą laiką. Puikus to pavyzdys  džiovininkų kartos realisto Jono Biliūno novelė „Vagis“. Tai kūrinys apie Jokūbą, stiprų kaimo žmogų, visų mėgiamą, laimingą, kuris vieną vakarą negalėdamas užmigti nueina patikrinti tvarto durų ir randa vagį. Apsvarstydamas situaciją (vagis turi revolverį, peilį) Jokūbas nusprendžia patykoti bei trenkti per galvą iš pasalų, tačiau užmuša vagį ir visą savo gyvenimą neranda ramybės. Tai vienas ryškiausių psichologinio apsakymo pavyzdžių, kuriame ypač jaučiamas pagrindinio veikėjo sukrėtimas. Jokūbas doras, sąžiningas, dievobaimingas, supranta, kad netyčia pažeidė Dievo įsakymą, tačiau sąžinė nerami (Biliūnas pirmasis lietuvių literatūroje kalba apie sąžinę). Novelės veikėjas blaškosi viduje ir neranda dvasinės ramybės, nes tai svetima jo gyvenimo nuostatoms. O šiuolaikinį žmogų kartais sunku net sugėdinti (ypač jaunuolį), nes kuo toliau, tuo labiau vyksta nužmogėjimas.