Kenčiantis žmogus lietuvių literatūroje

Gyvename absoliučios žodžio laisvės laikais. Mums leidžiama reikšti savo nuomonę, sakyti ką norime, kur norime ir kada norime. Tokią laisvę mums užtikrina įstatymai – ji įtvirtinta mūsų valstybės Konstitucijoje. Tačiau nevaržomai reikšti mintis mūsų šalies žmonės galėjo ne visada. Vos prieš dvidešimt šešerius metus buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė – ligi tam įvykstant, mūsų tautiečių pasisakymai buvo ribojami: cenzūruojama spauda, varžoma mitingų, susirinkimų laisvė. Mūsų kūrėjai: rašytojai, poetai, turėjo pereiti griežtą cenzūros patikrą, kad galėtų savo kūrinius spausdinti – tekstai turėjo pataikauti vyraujančiai ideologijai, atitikti jos brėžiamas normos ribas, atvirai nepropaguoti lietuvybės, neskatinti nepriklausomybės siekimo. O tai padaryti tikram Lietuvos patriotui buvo gana sunku. Tai žmonėms sukeldavo net gi kančią ir dar labiau sustiprindavo meilė Lietuvai. Apie lietuvių literatūroje išreikštą lietuvių kūrėjų kančią ir kalbėsiu šioje kalboje.

Visų pirma, lietuvių rašytojai ir poetai norėdami išlikti nežmoniškais ir dvasinę bei fizinę kančią sukelenčiais laikais turėjo išmokti savyje atrasti slaptą ginklą, kuris neleistų sužlugti kaip asmenybei. XX a. viduryje visuomenė ir kiekvienas žmogus atsidūrė ties neregėtai tragiško išbandymo riba. Kilus Antrajam pasauliniam karui, kurį Lietuvoje lydėjo žiaurūs pokario metai, pasirodė, kad griūva visos ankstesnės gyvenimo normos, laužomos įprastinės moralės ir žmogiškumo taisyklės. Atramą praranda ne tik humanizmo vertybės, bet ir paprasčiausia elgesio logika. Stichiškos, beprotiškos jėgos griauna visą Europą tartum kortų namelį, o žmogus turi mokytis išlikti šių jėgų akivaizdoje