Ar tėvų ir vaikų santykiai yra svarbūs?

   Santykiai- tai turėjimas visuomeninių ryšių, bendravimas. Tik bendraujant su kitais, žmogus gali formuotis kaip asmenybė. Tokiam individo vidiniam tobulėjimui didelę įtaką daro vaikystės tarpsnis. Tai yra ne paslaptis, jog šiuo laikotarpiu formuojantis asmeniui labai svarbu yra jų santykiai su tėvais. Šie ryšiai svarbūs tuo, kad suformuoja jauno žmogaus vertybes, požiūrį į skirtingus dalykus, pasaulėžiūrą, o šie išlieka iki paskutiniųjų individo gyvenimo sekundžių. Tačiau yra atvejų, kada vyresnieji nedaro didelės įtakos žmogui, arba gali daryti ją neigiamą. Tad dažnai kyla klausimas: ar individo ryšys su tėvais yra toks svarbus, kokį jį laiko visuomenė.

   Svarbūs, nes šie santykiai gali daryti įtaką vaikų svarbiems gyvenimo pasirinkimams. Jau nuo seniausiųjų laikų egzistuoja tokie atvejai, kada vaikas nenori studijuoti arba siekti profesijos, tačiau tėvų raginamas pasiduoda jų rekomendacijoms ir gyvena tam, kad padarytų juos laimingus, tuo pat metu darydamas save nelaimingu. Tai ypač dažnas atvejis XX amžiuje, kuomet tėvų tikslas yra išleisti bent vieną savo vaiką į mokslus ir jeigu įmanoma studijuoti kunigų seminarijoje, nes turėti kunigą sūnų- didžiulis prestižas. Toks atvejis aprašomas simbolisto Vinco Mykolaičio- Putino psichologiniame intelektualiniame romane „Altorių šešėly“. Pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris yra raginamas tėvų stoti į kunigų seminariją (pats Putinas buvo skatinamas tėvų tapti kunigu). Tačiau studijuojant seminarijoje Vasaris atranda naują įgimtą talentą – eilių kūrimą. Todėl pradėdamas dvejojimas dėl tapimo kunigu.