Ar mes patys esame savo gyvenimo lėmėjai?

Graikų mitologijoje garsios buvo trys liko ir mirties deivės - moiros, kurios praėjus trims dienoms po vaiko gimimo nuspręsdavo žmogaus ateitį, jos sunkumus, kliūtis ir džiaugsmus. Taigi buvo manoma, kad nulemtasis gyvenimas yra nepataisomas, jokia galia jo negali pasukti kita linkme. Tačiau šiek tiek vėliau gyvenęs romėnų politikas ir istorikas Saluistijus teigė, jog “kiekvienas žmogus yra savo likimo kūrėjas”. Dėl šios amžininkų priešpriešos mums, šiuolaikinio amžiaus žmonėms, nebebijantiems mitinių galių ar prakeiksmų bei nebesivadovaujantiems protėvių teiginiais, iškyla probleminis klausimas: ar mes patys esame savo gyvenimo lėmėjai? Mano nuomone, savo lemties kūrėjais esame net tada, kai prie kelio pasirinkimo prisideda artimieji, tačiau viskas gali pasisukti kita linkme net darant tai, kad mums nulemta, ar kai gyvenimo tėkmei pasipriešina senatvė ar liga.

Daugybę istorinio laikotarpio nulemtų likimų galime matyti lietuvių literatūroje. Tai ir Maironio parašyta poema “Jaunoji Lietuva” ir Vinco Kudirkos garsusis eilėraštis “Varpas” bei Adomo Mickevičiaus “Akermano stepės”-šiuose kūriniuose matomas ryškus tautos, paveiktos istorinės kryžkelės, bandymas pabusti ir iš naujo pamilti namus. Tačiau nepaisant istorinio laikotarpio ar kultūrinio konteksto, liga ir senatvė pasuka likimą visai kita linkme. Tokį gyvenimo posūkį teko patirti ir vienam garsiausių lietuvių literatūros prozininkų - Jonui Biliūnui. Negavęs leidimo grįžti į Dorpato universitetą ir ten tęsti medicinos studijas, studijuodamas Leipcige susirgo tuomet dar nepagydoma liga- džiova, nuo kurios po poros metų mirė mylimos žmonos rankose. Tokią ironišką gyvenimo pajuoką publicistas aprašė ir kūrinyje “Brisiaus galas”.