Ar iš tiesų senatvėje dingsta laimė, pilnavertis gyvenimas?

Mūsų gyvenimas lyg surežisuotas filmas – įžangoje vaikystė, kupina susipažinimo su pasauliu, dėstyme branda, o pačioje pabaigoje senatvė – poilsis, laikas apmąstymams, ką gero padarėme per šį gyvenimą.... Deja, būtent dėl gyvenimo saulėlydžio dauguma žmonių nesutaria ir kelia problemą – ar vis dėlto tai užsitarnautas poilsis, ar tiesiog nurašymas iš darbingų, reikalingų žmonių sąrašo. Tad kokia iš tikrųjų yra ta senatvė, kodėl visi ją išgyvena skirtingai, kas tą įtakoja? Juk kiekvienas žmogus ją supranta savaip, žmogus būdamas jau pensijoje, turėdamas daug laisvo laiko, pats jį ir pasiskirsto, nusprendžia ką ir kaip jam veikti, ar juo džiaugtis ir turiningai leisti, ar dejuoti dėl savo amžiaus, negalėjimo dirbti, ar per didelio kiekio laisvo laiko.

Taigi Platonas pradeda kalbėti apie šią problemą lygindamas ją su jaunyste. Anot Platono „Dauguma iš mūsų suėję dejuoja, ilgisi jaunystės malonumų, prisimena meilės džiaugsmus, išgėrimus, puotas ir kitus panašius dalykus ir kremtasi, tarsi netekę didelių gėrybių: tada tai jie gyvenę, o dabar – argi tai gyvenimas?!“ Iš tikrųjų, verta susimąstyti, juk visada būna gaila, kai kas nors baigiasi, o ypač kai tai būna ypatingai gera ir gražu. Tad vertėtų pritarti šiam žymiam filosofui. Net būdama studente ilgiuosi vaikystės, kuomet nerūpėjo nei moklsai, nei piniginiai reikalai, kai nereikėjo žvelgti tolyn į ateitį. Atrodė, kad ateitis tokia ir bus, niekada nereiks niekuo pasirūpinti, dėl kažko jaudintis, sukti galvą kaip pragyventi dar vieną dieną. Esu tikra, taip buvo daugeliui...