Ar darbas gali teikti gyvenimo pilnatvę?

Darbas tai fizinė ar protinė veikla, kuri duoda tam tikrus rezultatus. Tai svarbu, nes tik gebantis realizuoti save individas gali jaustis visaverčiu. Vieni individai jaučia gyvenimo pilnatvę dirbdami dėl kažko, dėl tam tikro tikslo, kuris bus ar yra naudingas visuomenei. Žinoma, kiti priešingai darbą gali sulyginti su kančia, nes yra nepatenkinami gyvenimo siekiai ar interesai.

Visų pirma darbas teikia pilnatvę, kai yra dirbama savo tėvynei. Individas gali jaustis visaverčiu, kai kiti geba įvertinti jo darbo rezultatus padedančius vienaip ar kitaip tobulinti savo valstybę ar net garsinti jos vardą. Tokį faktą paremtų Lietuvos poeto, dramaturgo Justino Marcinkevičiaus poetinė drama „Mažvydas“, kuri yra apie pagrindinį veikėją liuteroną Mažvydą ir jo vidinį gyvenimo konfliktą. Konfliktas kyla dėl pagrindinio veikėjo noro gyventi Lietuvoje, bet veikėjas negali įgyvendinti savo noro dėl kitokio tikėjimo (liuteronybės). Dėl šios priežasties Mažvydas nuolat mąsto apie Lietuvos gerovę , apie gyvenimą Lietuvoje. Taip pat pagrindinis veikėjas suvokia realią to meto (XV a.) situaciją, kad lietuvių kalba pradeda nykti lenkų kalbos kontekste ir ruošiasi tai pakeisti. Pagrindinis veikėjas yra pasiruošęs dėl savo gimtinės pasiaukoti darbui siekiant išsaugoti nykstančią lietuvių kalbą, dėl šios priežasties jis kuria kūrinį su kuriuo  sieks atvesti Prūsiją į Lietuvą  taip pat jis netgi moko špitolninkus lietuvių kalbos, kad ji nebūtų užmiršta. Bet argi tai nesužadino Mažvydui kančios jausmo? Taip, būtent tarnavimas žodžiui nebuvo darbas, kuris pagrindiniam veikėjui teikė malonumą ar gyvenimo džiaugsmą, bet tarnavimas savo tėvynei už geresnę jos ateitį įprasmino Mažvydo gyvenimą ir suteikė gyvenimo pilnatvę, vis dėlto Mažvydas teigė: „Aš tvirtinu, kad tikras, vertas žmogaus malonumas yra suprasta ir sąmoningai atlikta pareiga.“ Tai parodo, kad pareigos atlikimą dėl tėvynės veikėjas sulygina su gyvenimo malonumu, o aš galiu interpretuoti, kad jis malonumą sulygina  gyvenimo pilnatvei.