Gimtųjų namų netekimas – vienas didžiausių egzistencinių išbandymų

 Visų pirma, žmogus patiria dvasinę krizę, kai dėl tam tikrų istorinių įvykių, jis prievarta turi palikti savo gimtuosius namus. Vienas žymiausių XIX amžiaus filosofų Fydrikas Nyčia teigė, kad XX amžiuje žmonija išgyvens moralinių vertybių krizę, kuri bus gili ir ilgai besitęsianti. Ir jis buvo teisus: holokaustai, tremtys į Sibirą, konslageriai bei du pasauliniai karai patvirtina, kad žmogus šiame pasaulyje tapo dviejų nenugalimų nacių bei komunistų ideologijos įkaitu. Ne išimtis buvo ir žymi XX amžiaus lietuvių poetė Salomėja Bačinskaitė-Bučienė ( slapyvardžiu Salomėja Nėris). 1940 metais poetė buvo paskirta vadinamojo Liaudies Seimo atstove, taip pat išrinkta į delegaciją vykti į SSRS Aukščiausiąją Tarybą prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Josifo Stalino garbei jai buvo pavesta parašyti poemą, kurią ji perskaitė prijungiant Lietuvą į SSRS sudėtį. Po maždaug metų laiko, 1941 metais nacistinės Vokietijos kariuomenė pradėjo įsiveržimą į SSRS, todėl poetė kartu su sūnumi buvo priversta palikti savo gimtuosius namus ir persikelti gyventi į Rusiją.