Pamatinės vertybės XX a. lietuvių novelėse

Vertybės – tai pamatinis pagrindas, bet kokiai organizacijai – nuo šeimos iki valstybės. Tai per ilgus metus susiformavusių moralinių nuostatų bei normų visuma, kuria yra vadovaujamasi. Vis dėl to, jeigu pažvelgtumėme į praeitus žmonijos gyvavimo amžius, pastebėtumėme, jog tam tikrais laikmečiais išryškėja viena ar kita nuostata. Skaitydami įvairius grožinės literatūros kūrinius, pastebime, jog juose galima apčiuopti įvairių detalių užkuoduojančių to laikmečio žmogaus pasaulėžiūrą, socialinę situaciją visuomenėje, motyvų atskleidžiančių vyraujančias vertybes. Senaisiais, dar archainiais Antikos laikais tai, žmogus, jo kūno ir sielos darnos kultas, viduramžiais itin svarbiomis tampa krikščioniškosios vertybės - pamaldumas, kuklumas, ištikimybė, Renesanse, po niūrių šimtmečių vėl atgimsta Antika su humanizmo principu, bet pradėjus siausti marui, žmogus supranta, jog jo likimas jau nulemtas – Memento Mori – tai Barokinės kultūros idėja, klasicistai pabrėžė griežtas taisykles kūryboje, o XVIII a. gimė Apšvietos epocha, vėliau Romantizme žmogus nusivylęs protu, atsigręžia į jausmų pasaulį, Realizme svarbus visuomeninis gyvenimas, o simbolistai iškelia ypatingą žmogaus ir aplinkos ryšį. Nuolatinė vertybių kaita pabrėžiama ir XX a. novelistikoje. Kūriniuose išryškėja senosios ir jaunosios kartų skirtumai, agrarinės pasaulėjautos nykimas,  miestietiško gyvenimo būdo daroma įtaka. Bet, be to, šiuose kūriniuose yra svarbi skriaudos ir elgesio jos akivaizdoje tema, šeima ir jos nariu tarpusavio santykiai.