Vertybinės nuostatos lietuviškoje komercinėje autobiografijoje

Kadangi Lietuvoje vis daugėja televizijoje bei scenoje matomų žmonių autobiografinių knygų, todėl įdomu panagrinėti, kokie motyvai skatina jas rašyti, ką tokie kūriniai liudija apie mūsų modernią visuomenę, bei kokias vertybines nuostatas skelbia tokia literatūra. Literatūra puikiai atspindi to meto kontekstą: tiek aktualiausius įvykius, tiek ir asmens pasaulėžiūrą, – pagrindinis kūrinio veikėjas reprezentuoja ne tik save patį, bet ir tam tikrą elgesio modelį, būdingą didesnei žmonių grupei, – tam tikra prasme pristato ir visą visuomenę. Knygos apie scenos žvaigždes skirtos platesniam skaitytojų ratui: nebūtina ką nors išmanyti apie literatūrą, norint perskaityti kūrinį ir jį suprasti, – čia pateikiamos žinomų žmonių gyvenimo detalės, sunkumai, su kuriais susiduria siekdami populiarumo, aprašomos gyvenimiškos situacijos, kurias skaitytojas gali sieti net su pačiu savimi – aplanko „atpažinimo džiaugsmas“. Tokia literatūra skirta „greitam suvartojimui“, tačiau perskaičius tokias knygas, priešingai nei žurnalus, ranka nekyla pridėti prie kaupiamos makulatūros, – knygų kaina svyruoja nuo dvidešimties iki trisdešimties litų. Kažkada, norint surinkti dominančią informaciją apie mėgstamą aktorių ar dainininką, tekdavo rinkti iškarpas iš žurnalų, tačiau dabar to daryti nebereikia – bene kiekviename prekybos centre knygų lentynoje galime rasti Džordanos Butkutės, Radži, Gintarės Karaliūnaitės, Birutės Dambrauskaitės ir kitų Lietuvos atlikėjų „gyvenimo santrauką“. Knygų viršelius puošia spalvingos atlikėjų nuotraukos, bandoma intriguoti pavadinimais: „Džordana Butkutė: Prarastas rojus. Skandalinga išpažintis lovoje“, „Radži: Likimas nepajėgė manęs nuskriausti“. Kitoje viršelio pusėje cituojamos ištraukos, kitų Lietuvos atlikėjų atsiliepimai apie knygą (pvz. apie Džordanos Butkutės išpažintį rašo dainininkė Natalija Zvonkė: „Skaudžiai parašyta... Kartais ima juokas pro ašaras. Ši knyga apie liūdną Lietuvos megažvaigždės gyvenimo patirtį, apie puolusią ir kilusią, nemokančią kovoti už save, pasiduodančią pagundoms Džordaną“). Šie užrašai turėtų patraukti potencialų skaitytoją knygą nusipirkti, ji reklamuojama taip, tarsi tai būtų kažkas visiškai kita, dar niekada neskaityta. Reikėtų pastebėti, kad maždaug trečdalį-ketvirtadalį knygos apimties sudaro nuotraukos su aprašymais, didžioji dalis pasakojimų susiję su aprašomų asmenų asmeniniu gyvenimu, siekiama sudominti skaitytoją pikantiškomis detalėmis, pasakojami ir skaudūs išgyvenimai, neslepiamos praeities klaidos. Žurnalistai, rašydami apie tam tikrus asmenis, vienodą reikšmę teikia kiekvienai detalei, ją dar labiau paaštrindami, tokios knygoms būdingas prancūzų kritiko ir eseisto R. Barthes‘o apibrėžtas „perteklinis rašymas“: iš kiekvienos gyvenimo detalės, skaudaus išgyvenimo, „išpučiamas burbulas“, rašoma taip, tarsi atlikėjai būtų itin svarbios asmenybės, dažnai – be galo nuskriaustos gyvenimo. Be abejo, žurnalistų užduotis ir yra sužinoti kuo daugiau pikantiškų smulkmenų ir jas atskleisti skaitytojams. Bet visgi: kyla klausimas, kodėl asmuo renkasi rašyti autobiografiją, kai jau iš anksto yra žinoma, kad visos jo gyvenimo detalės, dažnai netgi labai intymios, skaitytojui bus pateiktos tarsi ant delno? Kodėl jis norintis atsiskleisti kitiems? Kodėl norima atkreipti į save dėmesį? Ar tai daroma savo noru, ar jie prašomi kitų? Be abejo, sunku vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą, todėl buvo pabandyta atlikti apklausą, kodėl asmuo renkasi rašyti savo gyvenimo istoriją. Buvo apklausta 100 Salininkų mokyklos 5-12 klasių moksleivių, kurių paprašyta atsakyti į klausimą: kodėl asmuo renkasi rašyti autobiografiją?