Kultūriniai, literatūriniai elementai kino filme ,,Mėnulio Lietuva‘‘

Kino filme ,,Mėnulio Lietuva‘‘, sukurtame pagal Sauliaus Šaltenio novelę ,,Duokiškis‘‘, vaizduojamas nedidelis Lietuvos miestelis pokario metais, kuriame žmonės tarsi pasiskirstę į savitas kategorijas: sovietų okupantų šalininkus, kuriems žmogaus gyvybė – menkavertė, paprastus miestelio gyventojus, kurie yra tarsi įkalinti manipuliacijos ir klastos pinklėse, ir partizanus, iš paskutinių jėgų kovojančius už tėvynės laisvę.

Filme galima pastebėti nemažai kultūrinių bei literatūrinių motyvų. Daug dėmesio ,,Mėnulio Lietuvoje‘‘ skiriama sudėtingos to meto pokario situacijos tematikai. Jau pats filmo pavadinimas simbolizuoja neaiškų okupuotos Lietuvos likimą. Mėnulio šviesoje visi daiktų ir figūrų pavidalai yra neapibrėžti, šešėliai blausūs ir niūrūs, o tamsusis paros metas nežada jokių prošvaisčių...

Veikėjų akyse atsispindi nuožmus siekis išlikti tuo sunkiu periodu, kai kartu netenkama ir tėvynės laisvės, nepriklausomybės, galimybės didžiuotis savo tauta, kalba, ir pagrindinių moralinių vertybių – atjautos, supratimo, gerumo, meilės. Žmogus tampa maža smiltele dideliame žiauriame pasaulyje ir niekada nežino, kur gali būti nublokštas galingo pokyčių vėjo. Taip iki tol gerai sutarę gyventojai nejučia tampa atšiaurūs vieni kitiems – mažas miestelis tampa tarsi nebyliu mūšio lauku, kur išdavystė tampa normaliu reiškiniu. Jėga keičiamas žmonių požiūris. Iš gyvenvietės mokyklos įsakyta išguiti bet kokias lietuviškumo šaknis: vaikus liepta mokyti sovietų sistemos pagrindų, mokytojai turi imti domėtis sovietų garbinamomis komunistinio požiūrio knygomis – viskas turi būti pritaikyta tuometiniam laikmečiui. Negana to, sovietų vadai su džiaugsmu pranašauja, jog ,,po dešimties metų lietuviškai jau niekas nebekalbės‘‘. Filme vaizduojamu pokario periodu buvo suduotas skaudus smūgis lietuvių kultūrai, literatūrai ir patiems lietuviams.