Kas žmogui teikia ramybę?

Budizmo filosofija byloja mums apie vidinės ramybės svarbą žmogaus gyvenime. Nirvaną budistai supranta kaip aukščiausią dvasinę būseną, kai pasiekiamas apsivalymas, vidinė harmonija ir tobula ramybė. Šių laikų Tibeto vienuolių tikslas – besąlygiškai atsiduoti meditacijai ir Budos mokymui, siekti šios būsenos bet kokia kaina. Kita religija – krikščionybė – taip pat išaukština ramybę – per kiekvienas mišias krikščionys skatinami linkėti vienas kitam ramybės, o, anot Jėzaus, po mirties jų laukia amžinoji ramybė su Dievu. Ši būsena yra itin svarbi žmogaus vidiniam pasauliui, jo moralei, todėl natūraliai kyla klausimas: kas daro žmogų dvasiškai ramų?

Jautrios prigimties individui ramybę teikia sugebėjimas atsigręžti į gamtą, ugdančią jo dvasią bei pasigėrėjimą jį supančia aplinka. Toks žmogus gamtą supranta kaip estetizmo šaltinį, leidžiantį perteikti tam tikras jo nuotaikas, išgyvenimus, pasiekti vidinę ramybę. Šiai individo mąstysenai įtakos turi romantinė pasaulėjauta – XIX amžiuje užgimusi literatūros bei meno srovė. Romantikų kūrybinį polėkį žadino santykis su gamta – būtent tokioje aplinkoje jie ieškojo nusiraminimo. Šios literatūros krypties atstovas buvo ir Antanas Baranauskas, poemoje „Anykščių šilelis“ vaizdavęs priešpriešą tarp praeities ir dabarties šilelio vaizdo. Kūrinyje pasakojama apie tai, kaip anksčiau lietuvis mišką saugojo ir mylėjo – pasikirsdavo tik tiek, kiek reikia malkoms, o ir šiuos medžius tuoj pat atsodindavo. Gamtos apsuptyje jis jautėsi pakylėtas, dvasiškai nusiraminęs, šilelio vaizdas eilėraščio kalbantįjį „ažu širdies tveria“. Miškas jam siejasi su krikščioniškąja ramybės pilnatve – rojumi, dangumi. Tačiau laikui bėgant šilelio vaizdas pakito – svetimšaliai okupantai miško negerbė ir godžiai jį kirto dėl pinigų, šilelis nuolat degdavo. Iš didingo miško liko tik „plika dykynė“, kurios vaizdas lietuvį veikiau graudino nei ramino.