Kodėl genialumas pats negali aprašyti arba moksliškai parodyti, kad jis sukuria meno kūrinį?

Paveikslų galerijos, parodos, kino, teatro ir koncertų salės, knygynai, pastatai gatvėje – visa tai, aplinka, tirštai pripildyta meno kūrinių, supanti mus kiekvieną dieną. Vieni iš mūsų traukia tą tirštą orą, mėgaudamiesi tokia meno gausa, kiti to vengia arba neatkreipia dėmesio. Taip yra todėl, kad kiekvienas žmogus skirtingai jaučia meno svarbą ir įtaką savo gyvenime. Siauras žmonių mastymas galbūt neleidžia suprasti, kad nuo meno kasdieniniame gyvenime pabėgti yra beveik neįmanoma, o nenoras taikyti ir pripažinti to „tiršto“ meno oro svarbos ir naudos atima iš žmonių spalvotą ir savęs atradimo gyvenimą.

Genialumas – žmogaus savybė. Genijus pasižymi gebėjimu sukurti originalų ir niekam neprilygstantį kūrinį, kuris turi galimybę tapti pavyzdiniu kūriniu kitiems. Genialaus žmogaus mintys nevaldomai ir neprašytai atneša idėjas, kurias autorius nebijo išpildyti, kad suprastų, ar jos buvo vertingos. Autorius kurdamas meno kūrinį pats yra kaip instrumentas, todėl galime teigti, kad ir genialumui, kaip autoriaus savybei, nepriklauso aprašyti tą meno kūrinį, nes jis nėra jo, jam nepriklauso. Kūrinyje užkoduota būties mįslė, kitaip tai nebus meno kūrinys. Labai stipriai užkoduota ir spinduliuojanti būties paslaptis yra labai stiprių meno kūrinių savybė. Menininko savybė - genialumas dažnai siejamas su kančia. Dažnai autorius kuria iš skausmo, nes konfliktas tarp realybės ir dvasios sugeba duoti pakankamai energijos naujam meno kūriniui – meno kūrinyje įsivyrauja priešprieša. Meno kūrinį autorius sukuria būdamas būties esybėje