Pristatykite 1-2 šiuolaikinio meno parodas ir aptarkite, kuo man įdomūs jose eksponuojami kūriniai

Visi stengiames domėtis šiuolaikiniu menu ir naujomis jo kryptimis. Keičiantis epochoms, keitėsi ir žmonės. Šiais laikais žmonės turi internetą, per kurį semiasi žinių, tai nėra blogai, bet taip jie užmiršta parodas, kuriose eksponuojami kūriniai, ir juk tik gyvai pamačius kūrinius, galima pajusti jo dvasią.

Prieš kelerius metus Vilniuje, savivaldybės rūmuose, stebėjau fotografijų parodą „Nejaugi man vienai...“. Kiekvienoje sustabdytoje akimirkoje mačiau besikeičiančius metų laikus, kiekvienas mums dovanoja savitą žavesį, bet fotografijos su pavasariu man buvo išskirtinės. Drugio, paukščio, lapelio, žiedo gimimas ir viskas vėl iš naujo. Pasak parodos autorės Ninos Šesternikovos, kuri mėgsta fotografuoti saulėtekius, virš ežero besidraikančius rūkus, savo lyrinėmis fotografijomis ji siekia papasakoti, parodyti kartais neapčiuopiamas, jaudinančias šio pasaulio grožio akimirkas. Fotomeninkė sakė: ,,kadrą paprastai pasiūlo gamta...”. Tik peržiūrėjęs parodą supratau tai, ko anksčiau nemačiau gamtoje - kaip dirba skruzdės, bitės, kaip meistriškai tinklą rezga voras, kaip noriai gėlės skleidžia žiedus ir atiduoda nektarą vabzdžiams, kaip meiliai kumelė laižo savo kumeliuką, karvė- veršiuką, kaip jaukiai katė žindo kačiukus, višta tūpčioja apie savo viščiukus- tai ištisa gerumo mokykla. Kitose nuotraukose aš pamačiau sustabdytas akimirkas, kaip paukščiai suka lizdus, peri, maitina savo jauniklius, moko juos skraidyti, giedoti. Žiūrėdamas paskutines fotografijas, aš pajutau jautrumą, užuojautą šunų, kurie reaguoja į savo šeimininkų liūdesį, pyktį, nerimą, džiaugsmą. Pamačiau bičių, skruzdžių bendruomenės