Kas rodo žmogaus dvasinę brandą?

Rytų filosofai skiria žmonės į kūdikio, vaiko, paauglio, jaunuolio ir brandaus žmogaus dvasią. Kuo žmogus brandesnis, tuo jame daugiau atsakomybės, bendražmogiškų vertybių suvokimo, tuo mažesnę jis jaučia baimę kitų žmonių ir nežinomybės akivaizdoje. Brandos ribų nėra, branda beribė. Tai sąmoningas augimas, kai nuo egoistinių apribojimų augama iki bendražmogiškų vertybių: teisingumo, dvasingumo ir vienybės. Dvasinė branda neatsiejama nuo savianalizės, introspekcijos, gyvenimo ir pasaulio vertinimo bei svarbių gyvenime sprendimų priėmimo.

Aplinkos tyrinėjimas, egzistencinių klausimų kėlimas ir atsakymų į juos ieškojimas, (ne)radimas, neišvengiamai prisideda prie mūsų asmenybės tobulėjimo bei dvasinės brandos. Suradus atsakymus į iškeltus klausimus žmogus nudžiunga, aprimsta. Atsakymų neradus žmogus, kaip ir XX a. poeto „žemininko“ Vytauto Mačernio „Metų“ sonetų lyrinis subjektas, kenčia faustišką pažinimo troškulį, abejoja ir nerimauja, lieka vienas ir vienišas, nesuprastas savo vidiniame pasaulyje. Kad atsakytų į klausimus „Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu/ Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?“ sonetų lyrinis „aš“ lieka vienas su savimi, savo mintimis, kad galėtų nuolatos augti, didėti ir vienišas dėl savo išskirtinumo, individualaus atskirumo, dėl savo, anot Viktorijos Daujotytės, „egzistencijos probleminimo“. Lyrinis subjektas nuolatos ieškojime.