Lietuvos modernėjimas literatūroje

Pasaulyje nieko nėra pastovaus, viskas nuolat kinta tam, jog galėtų išlikti. Tačiau kinta nevien daiktai ar fiziškai paliečiami dalykai. Modernėja netik žmogus ar tauta, bet ir požiūris, savo šalies, tautos, tapatybės suvokimas. Vis ši kaita, modernėjimo procesas lieka negrįžtamai užfiksuota to meto kūryboje, mene. Tai ypač aktualu visiems, visoms pasaulio tautoms ir kiekvienam žmogui, kaip asmenybei, asmeniškai. Ypač gerai Lietuvos modernėjimas atsiskleidžia lietuvių literatūroje: XVI a. Apšvietos atstovo M. Mažvydo ,,Katekizme“ ir XX a. J. Savickio kūryboje.

Apšvietos epochos atstovas Martynas Mažvydas savo ,,Katekizme“ iškėlė lietuvių tautą virš visų ir visko, padėjo pagrindus lietuvių kalbai. Iki tol niekas nerašė lietuviškai, šia kalba buvo tik šnekama ir ji nebuvo laikyta tokia svarbia, kaip tuomet buvo laikyta lenkų kalba. Mažvydas pirmasis ryžosi šia kalba, nors ir puikiai suprato, kad nesulauks tiek daug dėmesio ir liaupsių, nei rašydamas lenkiškai. Savo veikale jis į žmones kreipiasi knygos vardu, prašo imti ją ir skaityti, o kartu ir mąstyti apie tai, kas parašyta. Iki Mažvydo nebuvo jokio kito rašytinio šaltinio, bylojančio apie lietuvių tautą ar kalbą. Lietuviškai parašytas ,,Katekizmas“ turėjo padėti lietuviams suvokti save kaip tautą (kurią, kaip vėliau rašė net ir pats M. Daukša, vienija bendra protėvių žemė, papročiai, bei kalba), kelti lietuvių tautinę savimonę. Taip pat Mažvydas skatino lietuvius šviesits ( skaityti, mokintis rašto), augti dvasiškai ir nepasilikti tik paprastais žemdirbiais. Jo tikslas buvo padėti žmonėms suprasti kas jie, padėti tvirtą pagrindą vėliau lietuviškai kursiantiems lietuvių rašytojams. Taigi, Martyno Mažvydo nuopelnai- ypač dideli, svarbūs- vien jo dėka buvo padėtas pagrindas lietuvių kultūrai augti, būtent nuo jo ir prasidėjo Lietuvos modernėjimas literatūroje.