Žmogus ir gamta skirtingų epochų Lietuvos literatūroje (K.Donelaitis, A.Mickevičius,A.Baranauskas)

Gamta,žmogaus ryšys su ja, tautos (valstybės) likimu – tai temos, tiesiogiai susijusios su daugelio epochų literatūra, ypač Lietuvos Apšvieta ir Romantizmu.

Visgi reikia pastebėti, kad gamtos vaidmuo Lietuvos rašytojų – Apšvietos epochos atstovų bei Romantikų – kūriniuose skiriasi.

Gana daug dėmesio gamtai skiria švietėjai, nes gamta jiems yra ta erdvė, kurioje vyrauja harmonija, kurioje žmogus gali pamiršti socialines problemas,vienišumą,politinius neramumus, gamta, anot švietėjų, yra priešingas sugadintai visuomenei pasaulis. Žmogus, atsidūręs gamtoje, tartum suartėja su savo prigimtimi (grįžta prie jos), nes švietėjai tiki,kad iš prigimties žmogus yra geras, jį sugadina aplinka, todėl ir ragina žmogų grįžtį ,,Atgal į gamtą“, suartėti su ja. Tai dar labiau akcentavo sentimentalizmas, išryškėjęs 18a. Europoje kaip srovė, kuri teigia,kad protas nėra visagalis , žmogus turi jausmus,kurie labiausiai atsiskleidžia būnant atokiau nuo civilizacijos, gamtoje.

Žymiausias Apšvietos epochos Lietuvoje atstovas – lietuvių grožinės literatūros pradininkas - Kristijonas Donelaitis poemoje ,,Metai“ taip pat daug dėmesio skiria gamtai. Tęsdamas klasicizmo tradiciją vaizduoti žmogaus gyvenimą keturių metų laikų cikle, rašytojas parodo, kad žmogaus gyvenimas gamtos prieglobstyje yra uždaras, tradicinis, nors tą uždarumą ir bando sugriauti naujų laikų, svetimų tautų tradicijos, gyvenimo būdas. Vaizduodamas Mažosios Lietuvos būrų gyvenimą Donelaitis rodo, kaip jis priklauso nuo metų laikų kaitos. Priklauso ne tik darbai, bet ir poilsis bei šventės. Pavasarį būrai sėja, sodina, atlieka mėšlavežio darbus, vasarą šieną pjauna, rudenį nuima derlių, renka gėrybes, jas ruošia žiemai. Pavasarį ir vasarą darbų gausa būrams neleidžia ilsėtis, tačiau rudenį, nuėmus derlių,atsiranda galimybė krikštynoms,vestuvėms (puikiai aprašytos vestuvių apeigos ,,Rudens gėrybėse“).