Kūrėjo ir kūrybos tema lietuvių literatūroje

Kūryba –puikus būdas skleisti estetinį pasaulio suvokimą, kovoti prieš absurdą, reikšti jausmus. Vieni rašytojai kūrybą supranta kaip darbo vaisių, kuris turi būti estetiškai gražus, nuglūdintas. Kitiems kūryba yra kone vienintelis būdas pabėgti nuo pasaulio absurdo. Kūrėjo samprata atsiranda jau Antano Baranausko viename pirmųjų lietuviškų eilėraščių „Dainu dainelė“, pasak poeto, kūrėjo paskirtis yra supažindinti su šalies, šiuo atveju Lietuvos, vargais, gamtovaizdžiu, istorija. Šio eilėraščio lyrinis subjektas – kūrėjas, kuris pakylėtai nutapo Lietuvos piliakalnius, miškus, šventus ąžuolynus. Jis žavisi Lietuvos senove, romantiškai žvelgia į praeitį. Antano Baranausko pradėta kūrėjo ir kūrybos tema įvairiai buvo vystoma ir vėlesnių kartų lietuvių rašytojų, pvz: Henriko Radausko, V. Mykolaičio-Putino bei Antano Škėmos.

Vienas iš rašytojų, plėtojęs kūrėjo ir kūrybos temą-Antanas Škėma. Šis egzodo kūrėjas, matęs Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų niokojamą pasaulį, vaikystėje žaidęs su pakaruokliais, buvo nepriklausomas, maištingas dramaturgas bei prozininkas. Vienas svarbiausių šio „nepatogiu rašytoju“ vadinamo kūrėjo darbų yra romanas „Balta drobulė“. Tai modernus, psichologinis kūrinys: šiame pasakojime susipina ateitis ir praeitis, techniškai valdomas sąmonės srautas. Romano pagrindinio veikėjo Antano Garšvos paveikslą galime analizuoti daugybe skirtingų aspektų: kaip absurdo žmogų, išeivį, asmenybę, praradusią individualumą, tačiau viena svarbiausių jo rolių – poeto. Iš romano skyrių „Iš Antano Garšvos užrašų“ sužinome daug jo kūrybinės biografijos faktų: kūrėjo galią Garšva pajuto vaikystėje. Amerikoje išeivis Garšva dirba Sizifo darbą, jis – liftininkas, kuriam suteiktas numeris 87, uniforma, jis jaučiasi praradęs individualybę. Tačiau kitaip, nei jo bendradarbiai, Garšva šiai beprasmybei nuolat priešinasi kūrybinėmis pastangomis. Šiuo būdu jis siekia ne tik kovoti su absurdu, bet ir palikti pėdsaką istorijoje. Sutikęs savo meilę Eleną, Antanas Garšva tiki, jog jam pavyks išlaikyti pusiausvyrą tarp meilės ir kūrybos. Bet dėl psichinės ligos nenorėdamas tapti Elenai našta, Garšva jos atsisako, manydamas, jog Elena jam – tik medžiaga poezijai. Tačiau tragiška romano baigtis simbolizuoja mums, jog XX – istorinių kataklizmų amžiuje pasauliui nebereikia tikrosios poezijos, bet kūryba lieka vienas iš būdų kovoti prieš pasaulio absurdą.