Ar senovės graikų mituose išaukštintos vertybės yra branginamos mūsų pasaulyje?

Antikos laikais buvo manyta, jog laikas juda spirale- nutoldamas ir grįždamas prie tų pačių archetipinių vertybių. Visi žmonių veiksmai jau kažkada buvo pakartoti kitų, nieko nėra naujo. Tos pačios situacijos, istorijos kartojasi, bet kitomis formomis ir žmonės nesąmoningai atlieka tuos pačius veiksmus, to nežinodami ir galbūt nesuprasdami. Jų poelgius dažniausiai nulemia archetipinis mąstymas. Pasak K. Jungo, : „Archetipas yra visiškai neatsiejama žmonijos ir pačio žmogaus dalis, kurios neįmanoma atskirti, kaip neįmanoma atskirti kūno ir dvasios iki įvykstant mirčiai.” Dar graikų mituose aprašyti personažai gyvena ir šiandieniniame pasaulyje. Jų poelgiai, vertybių suvokimas yra arba panašūs kaip ir mituose aprašytų herojų, arba absoliučiai jiems prieštarauja, tačiau archetipai vienaip ar kitaip daro mums įtaką.

Vienas iš žinomiausių per visus laikmečius keliaujančių archetipų – jauna lengvabūdė mergina, viliojanti jaunus vyrus. Jau graikų mituose minimos sirenos, Kirkė. Jos įkūnija pačią pagundą, neištikimybę. Antikos pasaulyje jos nebuvo gerbiamos, nepriimtos į visuomenę, net gyvendavo toli nuo žmonių, atsiskyrusios ir tik ten galėdavo vilioti užklydusius vyrus. Kiekvienas doras vyras turėdavo joms atsispirti, nes jos buvo laikytos blogiu, o atsispyrimas jų apžavams buvo laikoma stiprybe. Žinoma, ne visiems pavykdavo atsilaikyti jų žavesiui- nelaimėliams geruoju nepasibaigdavo ir jie vienaip ar kitaip žūdavo. Bet šiais laikais tokios moterys nėra smerkiamos, atskirtos nuo visuomenės, atvirkščiai- jos gerbiamos, gyvena šalia mūsų. Jų gyvenimo pasirinkimas daugeliui atrodo tiesiog tik jų vienų ir jomis besižavinčių vyrų reikalas. Nežinia, ar abejingumas, ar perdėta visuomenės tolerancija nulemia, kad nei neištikimu vyru, nei lengvabūde malonumų beieškančia mergina per daug nesirūpinama. Visuomenė netiesiogiai leidžia suprasti, jog turėti meilužę/(į) nėra blogai, o jeigu neturi, greičiausiai esi kitoks, susivaržęs, ribotas.